pirmadienis, gegužės 11, 2020

MALONĖS - Kiran Millwood Hargrave

Jei būna vieni romanai, kuriuos sukremti lyg riešutukus, tai šis ne toks. Šį norėjosi taupyti, mėgautis tekstu iki paskutinės akimirkos, kol apleido valia ir nebeištvėrus užverčiau paskutinį puslapį. Viskas buvo beveik šitaip. Bet tik beveik, tačiau su tuo susijęs mano jautrumas, o ne kalta knyga.
Istorija parašyta remiantis tikrais faktais, kuomet 1617 metais, pačioje Norvegijos šiaurėje esančioje saloje Kūčių vakarą drioksteli audra. Gamtos stichija per kelias minutes nusineša 40 vyrų gyvybes, o tai reiškia, jog saloje lieka beveik vien tik moterys; gyventi juk kažkaip reikia? Salos moterys ima tvarkytis kaip išmano, galiausiai, gąsdinamos klebono imasi net žvejybos, tačiau visai netrukus jos sulaukia svečių: į salą atplaukia iš pačios Škotijos karaliaus atsiųstas komisaras su žmona. Tik komisaras yra ne šiaip komisaras, jis dar ir raganų medžiotojas. Vyras pasiryžęs išgelbėti salą, kurioje savivaliauja moterys.
Istorija yra apie tai, kaip būti moterimi, dėvinčia kelnes ir mokančia skaityti runas gali būti pavojinga.
Žmogus visais laikais bijo ir bijojo permainų, pažangos, jose įžvelgdamas sąmokslo teorijas, norą kažkam pakenkti. Juk žmogus ir ugnies išsigando, kai pirmąsyk ją įskėlė. Norisi pagalvoti, kas nutiko, kai tą darė vyrai, kurie kiekvieną biblijos žodį supranta tiesiogiai? Man ši knyga tik dar kartą įrodė, jog dažniausiai mes matome tai, ką norime matyti, o ne tai, kas yra teisinga. Žmonės tarsi mėgaujasi klaidindami kitus dėl savo nežinojimo, neišprusimo, tamsumo. Vietoje to, kad domėtųsi, vartytų patikimus šaltinius, verčiau įsikanda vieną teoriją ir jos laikosi. Žinoma tą, kuri buvo išgirsta tų pačių nepatikimiausių, bet garsiausiai išklykta.
Šis romanas pasakoja apie tikrai senus laikus, tačiau labai daug ką galima pritaikyti ir šiai dienai. Kad ir tie moterų gyvatynai, egzistuojantys visais laikais, kuomet į akis tau šypsoji, o paėjus už kampo spjauna… kai tau duoda pasirinkimą gyvenime, tačiau iš tiesų tai tėra pasirinkimas iš dviejų blogybių.
Knygos vertimas yra daugiau nei nuostabus, kalba sklandi, poetiška, tikras literatūrinis perlas, išsiritęs būtent tokia forma vertėjos dėka.
Romanas man sukelė labai daug minčių, emocijų, ir pykau, ir jaudinausi, o pabaigoje skaityti buvo sunku. Aš norėjau teisybės, nors numaniau, kad gali baigtis visaip.
Gamtos grožis ir jėga. Vyras prieš moterį. Tradicijos, mitai, einantys koja kojon su bažnyčia prieš sveiką protą. O dar įdomus pasirodė ir moterų ryšys, tokia kontrastų puokštė. Vieno jų gal net ir nereikėjo, nes kažkaip jį įžvelgiau kaip vienintelį romano trūkumą, tačiau nepaisant jo, ši knygą keliauja į mano šių metų geriausiųjų sąrašus.
...būti moterimi, dėvinčia kelnes ir mokančia skaityti runas gali būti pavojinga.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥