1931 metai, mažas miestelis Didžiosios depresijos fone. Jaunas reporteris Elis Rydas pamato vaikus, sėdinčius ant laiptelių, o virš jų kabo užrašas, jog vaikai yra parduodami. Žurnalistas skuba, per sekundę įamžina pamatytą vaizdą. Nors jis ir lieka šokiruotas, tačiau kitų nelaimėje įžvelgia puikią galimybę įtaigiam straipsniui ar net pirmąjam puslapiui. Jis griebia pasitaikiusią progą, tačiau viskas nesukrenta taip, kaip jis norėtų – tada pagautas kadras sugadintas negrįžtamai, o jį spaudžia terminai. Tenka darsyk grįžti į anąsyk lankytą miestelį, tačiau Elis tų vaikų neberanda. Vos už kelias monetas kaimynystėje gyvenanti moteris leidžia po tuo pačiu skelbimu įamžinti savo vaikus... Elio sprendimas atneša daug pasekmių ne vienam žmogui...
Visų pirma, pats kraupiausias dalykas apie šį romaną yra tas, jog jis parašytas radus būtent tokią nuotrauką sename laikraštyje – Didžiosios depresijos metais žmonės iš tiesų pardavinėdavo savo vaikus. Sukosi, kaip tik išmanė. Viena vertus – kaip galima parduoti savo vaiką? Kita vertus, ar geriau mirti ir numarinti vaiką badu? Tokie dalykai nevyksta be priežasties ir aš labai abejoju, ar nors vienas tėvas ar motina tą darė lengva širdimi, juolab kai buvo galimybė, jog savo vaikų daugiau nepamatyti niekuomet gyvenime.
Kalbant apie patį romaną, šiek tiek nustebau, jog jo ašis buvo ne vaikai, ne jų gyvenimas, o žurnalistas ir jo darbo peripetijos. Nepaisant to, skaityti buvo labai įdomu – nuolatinė įtampa, konkurencija, lėkimas, lipimas kitiems per galvas, kad vieną ar kitą naujienos kąsnį nutvertum pirmiau, nei tą sugebės padaryti kolega ar konkurentas.
Emociškai šis romanas manęs labai stipriai gal ir nepaveikė, bet labai daug galvojau apie tai, kaip mes mėgstame smerkti kitus nežinodami tiesos, aplinkybių, priežasčių. Kaip mes mėgstame patys susikurti vaizdą, susidaryti išankstinę ir, dažniausiai, labai nepagrįstą nuomonę. Ir kiek daug tai kartais gali kainuoti kitiems, apie kuriuos mes sprendžiame nežinodami visos tiesos, nes neveltui yra posakis, jog medalis turi dvi puses.
Ir galų gale, kaip gyventi motinai, kuri dėl vienos ar kitos priežasties turi atsisakyti savo vaikų? Koks tai jausmas? Aš net bijau įsivaizduoti, bet žinodama tai, kaip aš myliu savo artimuosius, galiu tik numanyti, jog skausmas yra neapsakomas. Kai dusti, negali kvėpuoti, tiesiogine ta žodžio prasme skauda visą kūną, o labiausiai – širdį. Skaudus romanas, skaudūs išgyvenimai, o labiausiai mane gąsdina tai, jog bent jau tokia nuotrauka egzistavo iš tiesų. Vadinasi, kažkas buvo pasiryžęs vaikus iškeisti į pinigus. Tikrųjų priežasčių ko gero nesužinosime niekada.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
