ROJAUS KAINA - Susana Lopez Rubio

Pradėsiu nuo pagyrų viršeliui. Traukia akį, nors moterų veidų matyti tokiose vietose nebenoriu, pabodę, o šis tarsi kažkokia išimtis. Imdama į rankas tikėjausi visiškos „tralialiūškos“ ir labai greito skaitinio, bet ši knyga vis tik pasirodė kiek kitokia. Ak, ir vėl tie išankstiniai lūkesčiai ir nusistatymai. Istorija „vežė“, nenorėjau knygos padėti šalin. Skaitydama vis pagalvodavau, kad iš šios knygos išeitų puikus, tiesiog nuostabus filmas.

„Žavesys“ yra ta parduotuvė, kurioje apsipirkti nori visi. 1947 metų Kuba, Havana, visos būsimos permainos tiesiog tvyro ore, tačiau visi tiesiog toliau gyvena. Iš Ispanijos atplaukia jaunas vaikinukas, vardu Patricijus, įdomiomis aplinkybėmis susiranda darbą būtent „Žavesyje“ ir labai greitai jo akiratyje pasirodo Glorija – šiek tiek vyresnė, tačiau reto grožio ir aštraus proto moteris. Patrisijus pameta galvą, tačiau viskas nėra taip paprasta, nes Glorijos vyras – didžiausias Kubos gangsteris, nušluojantis sau nuo kelio visus, kurie pasitaiko ne laiku ir ne vietoje. Karščiu alsuojančioje Havanoje ima megztis trapus, tačiau tuo pačiu metu ir itin tvirtas Patricijaus ir Glorijos santykis.

Kažkodėl skaitydama prisiminiau Telemunda presenta serialą „Dykumos rožė“. Žiūrėdavau jį prieš kokių dvidešimt metų. Ten buvo taip, kad du pagrindiniai veikėjai, Andreas ir Barbara, tarp jų meilė begalinė, o jis sėdi kalėjime, nes jos tėvas ten jį įkišo... galiausiai jis Barbaros dėka pabėga, o jai kažkas ten nutinka, ji praranda atmintį ir nebepamena, kad jį mylėjo... vienu žodžiu, įvyksta labai daug dalykų per visas 120 kažkelias serijas. Tai su šia knyga labai panašiai – jau kai atrodo kad viskas aišku (nors aš įprastai skaitydama galiu nuspręsti pagal likusių puslapių kiekį, ar tikrai viskas ten jau aišku), tada paaiškėja, kad ne, kad veikėjai dar kankinsis. Bet šis romanas nėra tik Telemunda. Čia labai daug kalba apie mokslą, ir, aišku, eilinį kartą moteriai nereikia mokytis, nes ji moteris, na kaip visada ta pati man krauja virinanti dainelė; o Glorija nori žinoti, nori suprasti; jauna moteris stebi žvaigždes, nemažai kuo domisi.

Taip pat skaitant labai patiko mažos užuominos į ateitį. Tokias labai mėgdavo klasikai, kai skyriaus pabaigoje pažerdavo kokią detalę, o tu eidavai ir rankiodavai jas būsimuose skyriuose. Tai čia buvo panašiai. Dar buvo labai įdomios ir istorijos apie tai, kaip žmonių buvo sutiktos naujovės – pavyzdžiui, į parduotuvę atkeliavo pirmieji televizoriai. Arba legendinis elektros dingimas. Atrodytų, tokie nedideli įvykiai, o man, kaip skaitytojai, jie pasirodė įdomūs.

Viso romano metu man kirbėjo mintis, kad na kodėl žmonės šitaip elgiasi – jei patys yra nelaimingi, tokiais nori padaryti ir kitus? Kodėl? Daug čia tų priešų buvo, sunkiai kartais suvokiau, kodėl tas pavydas toks gajus, kodėl nesipriešinama, kodėl leidžiamasi. Kita vertus, gyventi baimėje, nuolatinėje baimėje, jau ir tiek yra labai herojiška.

Ir tikrai noriu paminėti, kad man labai nepatiko pabaiga. Gal jums patiks, tačiau man asmeniškai ji visiškai nederėjo prie visos puikios istorijos. Seniai nebuvau skaičiusi kažko šitaip įtraukiančio, tad pabaigoje supykau. Čia kaip būna tos eilutės bananas-obuolys-kriaušė-dešrelė-apelsinas. Išbrauk netinkantį. Tai čia braukčiau paskutinius porą skyrių.

Pasikartosiu – man knyga labai patiko. Tikėjausi vieno, gavau kitą. Šis romanas, tai vienas iš tų daugiasluoksnių, kur niekada nežinai kur nuves pasakojimas, nelabai numanai, ką teks patirti veikėjams. O dar kai vienas iš jų yra gangsteris, knygoje atsiranda ir nemažai žiaurumo. Bet viskas čia buvo įdomu, veikėjai patiko, kuriama atmosfera leido geriau įsijausti.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!