Nuvilnijo, nubangavo gana neigiami atsiliepimai apie šią knygą. Žmonės smulkmenas narstė, o aš kažkaip kitaip į šį romaną pažvelgiau. Ir nei man čia trileris, nei ką, jei ignoruotume pačią pabaigą.
Dvi siužeto linijos, labai greit sužinome, kad jos susijusios: maža mergaitė išgelbėjama iš gaisro, kuriame keistomis aplinkybėmis žūva jos seneliai. Kita linija - mirties bausme nuteistas I Biongdas pasikviečia pasikalbėti Songiongę, kuri yra kriminalinės psichologijos specialistė.
Perskaičiau, praėjo kiek laiko, o mintys vis prie jos sugrįžta. Ne todėl, kad knyga gera, ne todėl, kad siužetas įtraukiantis, bet dėl to, jog kelia aktualius ir įdomius klausimus. Čia nebus daug šaudo gaudo ar veiksmo, čia viskas pastatyta ant šantažo, manipuliacijos ir tylaus keršto pamato.
Skaitydama vis analizavau - kaipgi tampama monstru? Ar iš tiesų pakanka motinos nemeilės? Ar tikrai viską atsinešame iš vaikystės, kur viskas tarsi buvo užprogramuota: tu būsi monstras, o tu ne, išsiskaičiuojam... Ir man sukasi mintis, o jei vaikystėje patiri baisius dalykus, ar galima kaip nors iš to ištrūkti? O gal pakaktų norinčių padėti aplinkinių, kurie pasirodytų tinkamu metu? Juk mes tik žmonės, o jei dar visą vaikystę matėme ir patyrėme tik psichologinį ir fizinį smurtą, juk turėtų būti dar sunkiau.
Nieku gyvu neteisinu serijinių žudikų ir prievartautojų, tačiau visada susimąstau, jog ir jų istorija tikriausiai turi dvi puses, kurias jie patys ir velkasi per gyvenimą nuo pat vaikystės ar tos akimirkos, kai dar buvo galima viskam užkirsti kelią.
Labai keista knyga. Perskaičius lieka slogi nuotaika, noras analizuoti, noras suprasti ir baimė, kad netinkamai užauginsi savo vaikus, kurie galiausiai pasirinks netinkamai ir taip nulems kitų likimus. Kaip trileris, vis tik, pasirodė silpnokas, tačiau peno pamąstymams liko ne vienai savaitei.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
