Kaip jau visiems žinoma, skandinavų trileriai dabar itin populiarūs. Nesbø ir Ahnhemo kūryba šluojama nuo lentynų, ir manau ne šiaip sau – jie užkabina, įsiurbia, įtraukia ir nepaleidžia, nors tu ką. Imdama į rankas šią knygą vėl tikėjausi kažko panašaus, juolab kai pasakojama apie salą, apie kurią tikrai mažai kur išgirsi. Deja.
„Ledynų alsavimas“ mus nukelia į Grenlandijos užkampį, kur randama neva senojo skandinavo mumija. Į salą atskrenda tyrėjai, taip pat ir žurnalistas Metju Keivas. Visi imasi savo tyrimų, o nakčiai kūno prižiūrėti paliktas policininkas ryte randamas paskerstas ir išmėsinėtas lyg kiaulė. Tai buvo padaryta dar jam esant gyvam, aplink mėtosi viduriai. Metju imasi aiškintis, kur čia kas pakastas, o greit sutinka ir egzotiškos išvaizdos inuitę Tuparnak, su kuria kartu ima kapstytis po saloje įšąlusias paslaptis.
Buvo įdomu skaityti apie pačią salą, jos tradicijas, žmonių gyvenimus, jų kasdienybę. Juk apie Grenlandiją žinome tiek mažai! Dar vienas ledynas Atlanto vandenyne, tačiau ten ir žmonės gyvena, sunkiai verčiasi, kovoja su jūra, taikosi su jos malonėmis ir bausmėmis. Gal nuskambėsiu kaip šaltakraujė, bet man buvo smalsu sužinoti ir kaip ten ruonius skerdžia, ar kitus gyvunus medžioja. Nauja, neįprasta, įdomu. Patiko skyrelių pavadinimai kita kalba, o labiausiai šioje knygoje man tiko, vietoje ir laiku pasirodė visi keiksmažodžiai. Kai Sabaliauskaitė sukėlė audras dėl moteriškų lytinių organų pavadinimų įvardijimo garsiai, tai čia irgi taip „saldžiai“ viskas. Aišku, vertėjai padėka, kad pavyko labai nuobodžią knygą paversti gerokai spalvingesne.
O šiaip aš kaip visada, į vatą nevynioju: silpnai. Antroje pusėje pasidarė išvis nuobodu, nors pradžia ir žadėjo daug. Kita vertus, nesinori praleisti progos susipažinti su tokia atokia ir paslaptinga sala, tad jei domina geografiniai ypatumai, skaityti apie šiuos dalykus čia išties buvo įdomu. Beje, pats autorius gyvena Nūke, Grendlandijos sostinėje, tad tikiu, jog jo pateikti aprašymai buvo gana tikslūs.
