NUOJAUTOS – Tayari Jones

Kažkodėl vienos knygos kerta į paširdžius labiau, nei kitos. Ir net ne visada sugebu logiškai pagrįsti ar paaiškinti savo jausmus ar emocijas, kurias patiriu skaitydama. Juk pati nesu atsidūrusi tose situacijose, nežinau, ką tai reiškia; o iš tiesų, kaip pamatuoti empatiją? Kiek jausti už kitą yra normalu, o kiek ne? O kas yra „normalu“? Skaitydama šią istoriją aš perskriejau visa jausmų gama, skendau, verkiau, jaudinausi dėl veikėjų ir keliavau kartu su Selestija ir Rojumi, kurių gyvenimas nusprendė nepagailėti.

Vestuvių metinių proga Rojus ir Selestija gauna nenorėtą ir neprašytą dovaną – jauni įsimylėjeliai paryčiais išverčiami iš lovos ir Rojus apkaltinamas išprievartavimu. Ir labai greitai nuteisiamas, nes niekam Selestijos nuomonė nerūpi. Rojus kalėjime turėsiąs praleisti 12 metų, iš kur žmonai rašo meilės laiškus. Beje, pamiršau paminėti svarbų faktą. Rojus ir Selestija – juodaodžiai.

Skaitydama aš jutau viską, ypač tai, kaip sunku yra būti uždarytam ir priklausomam nuo kitų žmonių. Buvo įdomu skaityti jų laiškus, nes jie buvo persunkti meilės, empatijos, supratimo; juose nuolat būdavo gvildenami įdomūs klausimai, pora diskutavo, dalinosi patirtimis. Kėlė klausimus, kol galiausiai nustojo į juos atsakinėti... laiškuose netrūkos ir karčios tiesos, bet kaip gali tokioje situacijoje ir tiek metų apsimetinėti, kad viskas yra gerai? O galų gale, ar ir reikia?

Pasaulyje iš tiesų vyksta tokie dalykai. Pasaulyje tave gali prispausti prie žemės ir uždusinti tas žmogus, kuris turėtų padėti. Vien dėl to, kad gimei kitokios odos spalvos. O kur dar spoksojimas, ir apkalbos. „O tu matei?“ – baksnoji draugui pamatęs ką neįprasto. Ir kiekvienas toks klausimas žeidžia ne ką mažiau, nei į žaizdą įbestas ir pasuktas peilis.

Šioje knygoje yra viskas, ką galima sužinoti apie buvimą žmogumi, apie rasismą, apie toleranciją, apie meilę, kuri yra tokia daugialypė ir sudėtinga, kad nuo jos ima skaudėti. Ir tada turi pasakyti „stop“. Apie šeimą, kuri laukia. Apie teisingumą, kurį ne visada rasi, net ir gerai ieškodamas.

Bet man vis tik galvoje sukasi viena mintis, sukosi skaitant, ir nepaleidžia manęs jau kelias dienas. Kaip vis tik reikia jaustis žmogui, kuris neteisingai apkaltina kitą ir taip sugriauna jam gyvenimą? Kaip judėti toliau, kai žinai, kad dėl tavo žodžių kenčia kitas, kenčia jo šeima. Kaip jaustis, kai dėl tavo melo kitas turi metų metus praleisti batų dėžutės dydžio kambaryje be jokio išėjimo? Štai šito aš nesuprasiu niekada.

Skaitykite. Skaitykite tam, kad matytumėte tai, ką reikia pamatyti. Ir kad nepastebėtumėte to, ko pastebėti nereikia. Aš iki šiol naiviai manau, jog tolerancijos galima tiesiog išmokti, o šis romanas gali atsidurti ant jūsų naktinio stalelio tarsi įvadas. Tam, kad būtume geresni žmonės.

Susitikime instagrame: