Su Rasa susipažinau čia, instagrame. Ir net susitikus, man iš karto tapo aišku, koks šiltas žmogus ji yra, kaip lengva jai atsiverti, Rasa ko gero buvo pirmas žmogus instragrame, kuriam patikėjau gana nemažą paslaptį apie savo ambicijas ir projektus. Tokius žmones susitinkame labai retai, kai po kelių minučių bendravimo tiesiog pats liežuvis atsiriša ir žinai, kad gali pasitikėti. Kiek tokių žmonių sutikau gyvenime? Ko gero tam užtektų vienos rankos pirštų. Rasa tada man irgi papasakojo apie savo idėją rašyti šią knygą. Apie tai, kad jau rašo, kad turi įrašus, kad glėbyje laiko be galo daug svarbios ir jautrios informacijos apie kitus, labai pažeidžiamus žmones. Klausiausi jos išplėtusi akis ir sunkiai galėjau patikėti, kad žmonės taip noriai atsiveria. Tačiau dabar suprantu kodėl, nes kaip jau sakiau, Rasai atsiverti atrodo itin lengva ir nuo jos tiesiog sklinda pasitikėjimas ir gerumas.
Rasa atvyko iki mano namų, atidavė man knygą, pastebėjo Merilyn Monroe pasirodymą, o aš puoliau knygos skaityti. Ir man nepatiko. Pirmoji istorija buvo labai įdomi, raudojau, vos mačiau raides, tačiau perskaičiusi dar vieną, neradau nieko. Manęs nepaveikė, nesujaudino. Skaičiau ir galvojau: kur čia gydymas? Kur čia tas teigiamas efektas? Juk pasakoja, kaip viskas buvo blogai.
Atsakymas tarsi pats atėjo į galvą po kelių dienų – tada mano pačios gyvenime buvo krizė. As tuo metu buvau palūžusi emociškai, ir netgi fiziškai, tad tos istorijos tuo metu man jokiu optimizmu nekvepėjo. Nusprendžiau, kad luktelsiu, kol jausiuosi geriau, tada ir skaitysiu. Ir tai buvo puikus sprendimas.
Po kelių savaičių, tai yra vakar, pasiėmiau knygą ir pusę jos prarijau. Tiesiog sudorojau. Vienos patirtys buvo taip skaudžiai artimos ir dūriai vis smigo į širdį, o kitos buvo tarsi iš veiksmo filmo, iš holivudinių siužetų, ištraukos vertė vartyti akis, ir jei knyga būtų parašyta visiškai nepažįstamo žmogaus, sakysiu atvirai, sunkiai patikėčiau. Tačiau šįkart viskas kitaip – skaičiau istorijas, kurias surinko, išklausė, rašė ir perrašė žmogus, kurį drįstu vadinti drauge. Negaliu ja abejoti.
Taigi, Rasa, žinai, kad aš nevynioju, tad drąsiai sakau, ko man pritrūko, ir kas tikrai itin pasijautė pirmose istorijose (o vėliau, toks jausmas, jog įsivažiavai ir pagavai, kad būtent tai ir yra šios knygos esmė). Man pritrūko išsamesnių ir platesnių paaiškinimų, kaip žmonės išsikapstė. Būtent paties to proceso, kad ir tokių smulkmenų, kiek laiko jiems reikėjo vienam ar kitam dalykui. Žinoma, visiems viskas skirtingai ir gyvenime vyksta, lyginti negalima, tačiau galima atkreipti dėmesį, jog kone visi pašnekovai įvardijo kelis jiems padėjusius dalykus, ir dažniausiai jie sutapo: pokalbiai, kuomet ne pamokslaujama, o išklausoma, psichologas ar kitas specialistas ir knygos. Knygas kaip pagalbos šaltinį įvardijo gal net dauguma iš 16 istorijų herojų. Stebėjausi ir žavėjausi vienu metu.
Pogimdyvinės depresijos istorija man labai įstrigo ir įkrito į širdį dėl to, kad labai patiko moters sprendimas gelbėti save, kad vėliau galėtų grįžti pas vaikus kartu su sugrįžusiu „stogu“. Ši istorija tik paneigė visokius kvailus mitus ir įsitikinimus, nes juk vaikai bus laimingi tik tada, kai bus laiminga jų mama. Atvirkščiai nebuvo ir nebus.
Apie istorijas, susijusias su narkotikais aš nė nekalbu, jos išrodė pačios žiauriausios, bet galiausiai buvo gera skaityti apie puikiai susiklosčiusius žmonių gyvenimus.
O šiaip, ši knyga tik įrodo, kad jei norite išgelbėti žmogų, nieko nebus, kol jis pats nepanorės gelbėtis. Kad depresija nėra tik tinginio liga, kad psichologai gydo ligas lygiai taip pat, kaip ir bet kuris kitas medikas. Ši knyga mums parodo, kad kiekviena problema turi sprendimą, tik pats žmogus turi norėti to sprendimo ieškoti. Ir kai sako, kad kitiems būna blogiau, ar kad viskas praeis, ką jūs bandote apgauti? Reikia taisyti, aiškintis, ieskoti problemos šaknų, o ne tiesiog sėdėti sudėjus rankas.
Visiems, kam sunku, tiesiog linkiu, kad į jūsų rankas patektų knyga, kuri išgelbėtų jums gyvybę ir gyenimą, ar kad jus gatvėje užkalbintų žmogus, būtent tą minutę, būtent toje reikiamoje vietoje. Ar kad tiesiog turėtumėte kam išsikalbėti ir tokiu būtų nusiridenti nuo širdies akmenį. Atrodo, juk tiek mažai, o kai kam tokių dalykų be galo trūksta. Matykime vieni kitus. Ačiū, Rasa.
Dėkoju rašytojai už knygą.
Susitikime instagrame:
