Lena pabėga iš ten, kur nenorėtų atsidurti niekas - iš belangės izoliuotos trobelės, kurioje yra verčiama apsimetinėti ją pagrobusio vyro žmona ir jo vaikų mama. Visi žaidžia žaidimą, kol galiausiai moteris pabėga. Tačiau būtent jai pabėgus istorija tik prasideda.
Ohoho. Čia šis tas naujo ir netikėto. Visiškai kitaip sukalta knyga. Prasideda ten, kur dauguma trilerių pasibaigia. Pasakojimas šokinėja tiek laiku, tiek skirtingi veikėjai užpildo istorijos spragas. Viskas apsiverčia tiek kartų, kad spėji vėl ir vėl susipainioti autorės pinklėse.
Man labai patiko visa romano idėja. Skaitantys daugiau trilerių jau esame prie daug ko pripratę, tai čia to nerasime. Nepasakosiu ir ką numaniau, o ko ne, nes tai nieko nekeičia - knyga tikrai verta dėmesio.
Vos užvertus paskutinius puslapius prisiminiau seniai skaitytas knygas Donoghue „Kambarys“ ir Fowles „Kolekcionierius“. Tai šią knygą traukiu į tą pačią kategoriją, nes priverčia susimąstyti apie žmogaus pasirinkimus, galimybes, laisvę ir jos apribojimą, priklausomybę nuo kitų žmonių gerumo, arba priešingai, tiesiog nuo jų valios.
Kai vietomis skaitydama jau maniau, kad viską žinau, paaiškėjo sena gera tiesa, kad kai manai, kad viską žinai, vadinas, nieko tu nenumanai... Veikėjai labai įtaigūs. Net ir Lena, būdama tokioje situacijoje nebuvo verkšlenti nusiteikusi ir aukos vaidmenį apsiėmusi veikėja. Ji veikė, mąstė, planavo.
Ir, žinoma, moralė. Kas turi įvykti, kas pateisintum tokį žmogaus elgesį? Kokios priežastys būtų pakankamai didelės, kad monstro nebevadintum monstru? Skausminga vaikystė? Traumuojančios patirtys?
Ir dabar rašant kilo mintis. Trys romanai, apie kurios kalbu, ir visuose vyras grobia moteris. Įdomus visuomenės atspindys, ar per giliai kapstau?
Leidyklos dovana.
