ŠILTINĖ - Mary Beth Keane

Ši knyga galėtų tapti neblogu šių metų simboliu. Viskas taip panašu, matyta, girdėta. O žinot, kas baisiausia? Kad kai jau manai, kad pasaulis tikrai bus kitoks, mokslas pažengęs, medicina patobulėjusi, tačiau kaip ir 1899, taip ir dabar susiduriame su žmonėmis, kurie netiki, nors tu ką. Viskas yra konspiracijos teorija, sugalvota, sukurta. Iki tol, kol nepaliečia mūsų, ar mūsų artimo.

Merė Malon - tikra moteris, kurios istorijos įkvėpta Mary Beth Keane sugalvojo parašyti romaną. Romaną apie Šiltininkę Merę. Apie Mikrobų Moterį. Apie virėją, kuri pati būdama sveika, nešiojo šiltinės užkratą ir gamindama maistą tarsi giltinė dalino mirtį visiems aplink. Iki tol, kol ją pagavo valdžia, įkurdino saloje palei Temzę, užkrečiamų ligų klinikoje, kurioje ji praleido labai daug laiko. Ir daugiau nepasakosiu, nes ir pasakoti, siužeto prasme, nėra ką.

Pradėsiu nuo gerų dalykų - labai patiko rašymo stilius ir vertimas. Nors knyga skaitėsi sunkiai (ypač viduryje, kai pasidarė nepaprastai nuobodu), tačiau mane žavėjo kalba, pats tekstas. Šedevro čia nėra ir nebus, tačiau kažkas traukė skaityti toliau. O gal tiesiog tas faktas, jog viskas nepaprastai artima, tai kartu ir gundė ir varė baimę. Kiek aplink mus yra tokių? O kiek žmonių aplink šaiposi, išgirdę apie besimptomius ligos nešiotojus. Iki tos akimirkos, kol užkrato neatneša patiems. Tik iki tos akimirkos, net neabejoju.

Daug visko norisi pasakyti. Ar manau, kad Merė kvaila? Neišsilavinusi? Užsispyrusi? Neatsakinga? Visko po truputį, tačiau labiausiai visą knygą mane gąsdino jos neigimas. Užmerktos akys prieš viską ir visus. Visas mirtis, pasėkmes, rezultatus to, jog ji norėjo gaminti. Ir tas jos noras, tiesiogine ta žodžio prasme, žudė.

Įdomi knyga. Sakydama įdomi, sakau, jog istorija skatina domėtis, skaityti daugiau apie tuos laikus. Skaityti apie medicinos naujoves, mokytis naujų dalykų, kad tik kaip įmanoma greičiau išliptume iš tamsumos. 

Nors knyga įdomi, tačiau šviesos joje mažai. O ko gi dar galėjau tikėtis iš tokios istorijos? Ji kitokia, ir kitu metu galbūt vertinčiau visiškai priešingai, tačiau dabar tegaliu per emocinę prizmę. Pykstu ant Merės, labai pykstu, tiek ant romano veikėjos, tiek ant tikrosios Merės, gyvenusios prieš šimtą metų. Kuo skiriasi tai, ką darė ji, nuo to, kai peiliu subadomas kitas žmogus? Kai uždusinamas pagalve? Nežinau, ar toks skirtumas yra. 

Man ši knyga sujaukė protą, mintis. Supratau, kad norisi daugiau kalbėti svarbiomis temomis ir dažniau plautis rankas.

Susitikime instagrame!