POVO TURGELIS - Jojo Moyes

Mano pažintis su Jojo Moyes prasidėjo ko gero kaip ir daugumai - nuo knygų apie spalvingąją Lu ir jos gyvenimą trilogijoje „Aš prieš tave”, „Po tavęs” ir „Vis dar aš”. Iki šiol šias knygas visiems rekomenduoju, ypač pirmąją dalį, jei norisi knygos kokybiškam pabliovimui. O štai „Povo turgelis” labai ilgą laiką šmėžavo mano akiratyje, tačiau aš kantriai laukiau, kol knyga pateks man į rankas.

Atėnė - žavinga ir įsimintina asmenybė, kuriai negali atsispirti niekas. Jauna moteris dėl savo elgesio ir visuomenės normų nepaisymo yra gana aštriai visų kritikuojama, tačiau nepamirškime - Atėnė gyvena septintajame dešimtmetyje. O štai jos duktė Suzana nešiojasi mamos paliktą reputaciją ir palikimą tarsi sunkų akmenį ant krūtinės ir niekaip negali sau atleisti nebūtų dalykų. Moteris gyvena ją pusėtinai tenkinačioje santuokuoje, tačiau viduje verda ir nori kažko daugiau iš gyvenimo, tad nedideliame miestelyje atidaro eklektišką smulkmenų krautuvėlę - kavinukę, kuri ilgai netrunka tapti miestelio traukos centru ir priebėga kai kuriems kaimelio gyventojams.

Kai tik laikas peršoko ir ėmiau skaityti apie Siuzanos gyvenimą ir parduotuvėlę, prieš akis išsyk iškilo kitas nuostabus ir romanas ir filmas - “Šokoladas”, nes kaip ir savo mylimoje istorijoje, čia jutau panašią atmosferą ir labai džiaugiausi veikėju noru bendrauti ir vieni kitus pažinti.

Tačiau Moyes nebūtų Moyes, jei į savo kurtą paprastą ir jaukią istoriją neįbertų ir žiupsnio realybės, o kitaip tariant, jei nekalbėtų apie vienus ar kitus visuomenės skaudulius. Nenoriu daug atskleisti, tačiau krautuvėlė net ir man, kaip skaitytojai, kol mėgavausi knyga tapo tuo saugiu prieglobsčiu. Yra tikrai nedaug rašytojų, kurie sugeba sukurti tokius tikrus ir lengvai įsimylimus personažus. Jojo yra tikrai viena iš tų rašytojų, dėl kurios sukurtų personažų ir džiaugiesi, ir verki, ir kartais nori juos pabarti.

Vis tik vienas dalykas šioje knygoje mane labai suerzino. Ir tą pastebiu jau ne vienoje knygoje. Tai yra pažadas, kad yra kažkokia bomba, ar kažkokia didelė drama, ar tragedija, o pasiekus pabaigą paaiškėja, kad viską jau nuo pradžių žinojai. Skaitytojas visą romaną tarsi už nosies vedžiojamas, kad ten jau TAAAAAIP viskas bus, ir… nebūna. Tik veikėjai, kaip ir mes, paprasti mirtingieji, priskaldo iš musės dramblį. Jei ne šis dalykas - knyga puiki. Parduotuvytė tokia, kurioje pati su mielu noru lankyčiausi. O Alechandras… mmm… paliksiu skaitymo ir atradimo džiaugsmą dar neskaičiusiems.