Kaip pamatuoti, kuri paslaptis yra baisesnė? Ta, kuri akivaizdi, ar toji, kuri visus labiau šokiruoja? Teresa Driscoll ir vėl kapstosi po temas, apie kurias mūsų visuomenė dar labai nedrąsiai ima garsiai kalbėti, arba žmonės, su tuo susidūrę bijo balsu tai įvardinti. Ar galiu atskleisti apie ką aš? Nelabai, nes tai ko gero svarbiausias romano kabliukas, esmė. Tik paminėsiu, kad tai ne šiaip šeimos drama, o siaubingi dalykai, kurių niekas niekada neturėtų patirti gyvenime. Ypač tokiame amžiuje, kai viskas ir taip hiperbolizuota - paauglystėje. ⠀
“Pažadas” pasakoja apie tris drauges - Betę, Salę ir iš horizonto jau ilgą laiką dingusią Kerol. Vieną dieną visos trys moterys gauna žinią, jog jų buvusi mokykla-vienuolynas parduodama, tad visi kviečiami susitikti ir ko gero paskutinį kartą pabendrauti tarp brangios mokyklos sienų. Norima prisiminti senus laikus. Moterys supanikuoja: o kas, jei bus atskleista jų didžiausia paslaptis? Tik ir vėl, ne viskas yra taip, kaip atrodo. ⠀
Ir vis tik, ne ši paslaptis, susijusi su vienuolynu man pasirodė pati baisiausia. Mane labiau intrigavo autorės žaidimas su skaitytoju, kai vienoje knygos dalyje jau maniau, kad ką? Čia tik tiek? Ir tada numeta bombą. ⠀
Šiaip tai gana paprasta knyga su daug nesikalbančių ir nesusikalbančių veikėjų (dabar labai madinga kurti tokius veikėjus). Juk pasikalbėjus nebeliktų intrigų ir įdomių istorijų. Nedrįsčiau šio romano vadinti ir trileriu, nes nebuvo nei daug įtampos ar bauginimo, tiesiog norėjosi sužinoti kas ten iš tiesų nutiko. Nesakau, kad tai labai įsimintina knyga, tačiau pramogai, porai vakarų ir atsipalaidavimui - puikus pasirinkimas. Arba duočiau skaityti paauglei dukrai bei kartu aptarčiau siužeto posūkius ir veikėjų poelgius.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
