TIESĄ PASAKIUS - Clare Pooley

Šiuo metu norisi pozityvumo. Ne to nuskalbto ir persunkto Coelho citatomis, tačiau tokio tikresnio. Kur paprasti žmonės su savomis problemomis iš jų kažkaip kapstosi ir galiausiai jiems tai pavyksta. Arba eina, klumpa, keliasi, bet vis tiek bando iš naujo. Šioji knyga žadėjo būti būtent tokia – kupina nuoširdumo, žmogiškumo ir pilna to jausmo, kad viskas bus gerai. Tokios tikros ramybės, nesuvaidinto nuoširdumo. Tikrų žmonių su visais pliusais ir minusais, kaip kad Monika būtų juos puolusi vertinti.⠀

„Visi meluoja apie savo gyvenimą. Kas būtų, jei užuot melavę, sakytumėt tiesą?“ – taip prasideda Džuliano įrašas žaliame sąsiuvinyje, kurį jis pavadina „Nuoširdumo projektu“ ir parašęs savo istoriją palieka kavinukėje ant stalo. Tuomet jį pasiima Monika, vėliau jis patenka Hazardui, po to Riliui į rankas ir taip keliauja nuo pasimetusio vaikinuko, iki užguitos namų šeimininkės-garsios nuomonės formuotojos, iki moterų krizių centro savanorės ar ekscentriško senučiuko. Nesakysiu, kuris yra kuris, tačiau skaitydami atrasite daug savęs kiekviename iš veikėjų.⠀

Man asmeniškai ši knyga pasirodė kaip gryno oro gurkšnis, tokia tikra, nesumeluota. Kalbanti apie mums itin svarbius dalykus iš skirtingų perspektyvų. Skaitydama apie šiuos žmones ir šypsojausi, ir pykau, ir graudinausi. Kelis kartus likau šokiruota to, kiek tiesos čia radau, ir kaip stipriai vienos veikėjos išgyvenimai mane paveikė. Tarsi autorė ėmė ir sudėjo kelias kone didžiausias šių laikų problemas į vieną romaną ir visus veikėjus privertė apie tai kalbėtis. O kas būtų, jei visi imtume, ir pasakytume, ką iš tiesų galvojame? Jei būtume sąžiningi ne tik kitiems, bet ir patys sau? ⠀

Taip pat įsitikinau jau ne pirmą kartą – apie tam tikrus dalykus su žmonėmis reikia kalbėti itin atsargiai, nes niekada nežinai, kas darosi to žmogaus viduje. Labai panašius dalykus esu radusi ne viename romane, tačiau tokius dalykus, kaip cekavų tetulių klausimai „kada vaikai?“, „tai jau ženytis laikas“, „kad gal jau gana keliauti, susitupėti laikas“ ir panašiai esu girdėjusi ir aš, adresuotus man. Ir tai yra tik mano reikalas.

Kaip ir tų žmonių, kurių kryptimi tokie klausimai lekia. ⠀

Prisipažinsiu, knygos pabaigoje visko ėmė rodytis jau kiek per daug, tos dramos ir lendančių ylų norėjosi mažiau tokiame pozityviame kūrinyje, tad tai šiek tiek ir sugadino įspūdį. Tačiau be viso to knygą vertinu tikrai gerai. Tai labai lengvas skaitinys, tačiau jame rasite daug gyvenimiškų tiesų, daug temų pamąstymui ar net diskusijai. Ir tikiuosi, kad ši knyga padidins jūsų toleranciją ir empatiją bei atneš daug gražių emocijų, kokias gavau ir aš.

Susitikime instagrame!