VAGIŲ GATVĖ - Mathias Enard

Tai viena iš tų knygų, kokias aš vadinu lėtomis. Jų nesutriauški taip greit, kaip pramoginių, bet žinoma, nors ir skaitai tokias lėtai, jos palieka širdyje kiek daugiau. Ir ilgesniam laikui. Dažniausiai.⠀

Lakdaras – vos tik pilnamečiu tapęs tanžerietis, o jau svajoja apie laisvę ir kitokį gyvenimą Europoje. Tanžere jaunuoliui nelabai pasiseka meilėje, jį atstumia šeima, tad jis ieško kitų išeičių ir pamažu juda šiaurės kryptimi.⠀

Labai keista, anotacijoje pasakojama, kad Lakdaras atsiduria Barselonoje, tačiau nepaminima tai, jog gal trys ketvirčiai visos istorijos įvyksta iki tol. Ir gerai, man asmeniškai veiksmas iki Barselonos ir pasirodė įdomiausias.⠀

Ekstremistai-teroristai draugai? Taip. Darbas laive? Darbas su lavonais? Daug lemtingų sutapimų ir aplinkybių? O taip. Ir dar visokios kitokios smulkmenos, kurių tiesiog nereikia įvardinti.⠀

Daug apmąstymų, vidinės kovos su savimi, pasirinkimas tarp to, kas teisinga ir ką diktuoja religija. Kas įdomiausia, tai nebūtinai visada sutaps. Taip pat čia netrūko ir politikos bei literatūros, kas man visada praturtina kūrinį, apie ką jis bebūtų. Diskusijos apie kalbą, jos grožį, poeziją. Čia to pakankamai, ir ypač įdomu, nes nuolat kertasi kultūros. Arba viena kitą papildo - kaip pažiūrėsi.

Tai brendimo romanas. Augimo. Lakdaras auga. Jį augina netobula aplinka ir dar netobulesnės sąlygos bei žmonės. Žiaurumas aplink ir tiesiog... Kova už būvį. Tad koks žmogus gali užaugti tokiomis sąlygomis?⠀

Skaičiau, galvojau, vėl skaičiau, ir vėl galvojau. Mėgavausi tekstu, tačiau kad ir kaip buvo gera skaityti apie pažįstamas vietas, knyga manęs nepalietė. Nei jautrios vietos, nei žiaurumas. Kažkodėl man čia tuo pat metu visko pasirodė ir per daug, ir per mažai, o pagrindinė knygos mintis man iki šiol dėliojasi galvoje.