Man šis japonų rašytojos kūrinys pasirodė toks gražus, jaukus ir jautrus, net nustebau! Aš juk žmogus, neauginantis jokio gyvūno, dėl jų nesilydau, neaikčioju pamačius kačiuką ar šuniuką, o čia istoriją pasakoja… Katinas! Tikrų tikriausias katinas, kurį išgelbsti Satoru, pavadina moterišku Nanos vardu ir… pasileidžia Japonijos keliais. Satoru su Nana aplanko keturis draugus, nes šeimininkas tikisi, jog kuris nors iš jų priglaus katiną. O kodėl to reikia? Tai ima iš lėto aiškėti istorijos eigoje.
Nenustebinsiu pasakydama, jog tai graži knyga. Viena iš tų, kuri verčia šypsotis kas antrame puslapyje, o kartais ir po kelis kartus viename. Tai istorija, kuri palieka kažkokį krislą, emociją, norą džiaugtis gyvenimu, pasauliu, parodo, kaip svarbu yra pastebėti smulkmenas ir gražius mus supančius dalykus. Netgi neneigsiu, jog knyga man į rankas pateko pačiu tinkamiausiu metu. Šiandien man ji padėjo. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tikrai gerai, taikliai pasirinktos knygos gali tapti terapija. Gydyti sielą. Priversti juoktis, o ne verkti.
Skaičiau kelis atsiliepimus apie tai, kaip skaitytojai liejo ašaras pabaigoje. Aš neliejau, nes viską numaniau, išskaičiau tarp eilučių ir radau rašytojos pamestas detales - trupinius, kurie skaitytoją lėtai ruošė atomazgai.
Kas žavėjo visos istorijos metu? Katino sąmojai ir perliukai. Į dabartį vis besiveržianti praeitis. Pamokos, kurias veikėjai išmoko. O labiausiai, žinoma, man širdį virpino draugystė. Ne tik toji tarp draugų, kuriuos lankė Satoru, bet ir katino bei žmogaus ryšys. Kelias akimirkas buvo net sunku patikėti, kad jie taip vienas kitą supranta.
Pasikartosiu, kad tai labai jauki istorija. Skaudi. Vietomis šmaikšti, o kai kuriomis akimirkomis daužanti širdį į šipulius. Bet juk toks ir gyvenimas. Akimirką pabaigoje man jau pasidarė truputį per saldu, bet čia jau mano nemeilė motyvacinėms idėjoms ir perdėtam pozityvumui. Be tos akimirkos, kai buvo per saldu, knyga tikrai labai patiko ir liks mano širdyje ir lentynoje ilgam.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
