FRANĖS LANGTON IŠPAŽINTIS - Sara Collins⠀

Kadangi pastaruoju metu skaitau gerokai mažiau, tad įdedu nemažai pastangų tam, kad jei jau skaitau, knygos neštų laimę. Arba kad sužinočiau ką nors naudingo. Arba kad surezonuotų. Tai šioji knyga laimės neatnešė, tačiau joje radau daug įdomios informacijos, kuri šiandien yra kaip niekad aktuali. Nepaisant viso įdomumo, romaną skaičiau tikrai ilgai, lėtai, ir iki šiol nesuprantu, kodėl taip įvyko. ⠀

Romanas mus nukelia į 1826 metų Londoną, kur Franė Langton laukia savo teismo dienos. Mulatė Žudikė - taip ją pakrikštija tuometinė spauda ir visuomenė pasiduoda bangai. Moteris kaltinama tuo, jog nužudė savo šeimininkus - poną ir ponią Benhamus. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Franė imasi pasakoti savo istoriją ir sluoksnis po sluoksnio ima aiškėti vis keistesni įvykiai.⠀

Jurgio laikų Anglija - niūri, tamsi vieta, kur moterys neturi teisių, kur vyrai valdo viską ir visus. Kur pasibaigusi vergija atneša daug nepasitenkinimo ir daug kas jaučiasi nuskriausti, nes neteko “verslo”. O kur žmogiškumas?

Autorė kalba apie temas, apie kurias reikia kalbėti visais laikais. Ji paliečia rasizmą, vergiją, mokslo ir religijos sankirtą, priklausomybes, net ir dabar taip stipriai analizuojamas LGBTQ+ ar moterų teisių temas. O knyga juk pasakoja apie tai, kas vyko prieš du šimtus metų, tad kaip čia gali būti taip, negi mūsų žmonės prisigalvoja dabar nesąmonių ir seniau nieko panašaus nebuvo? Vyrai nedaužydavo moterų, žmonės nevartojo narkotikų ir anais laikais nebuvo meilės tarp tos pačios lyties žmonių. Aha, kurgi ne. ⠀

„Jei visą laiką skaičiuosi, ką praradai, tai nieko ir neturėsi, tik praradimus.”

Tai dar viena iš tų lėtų knygų, kurios užkabina gerokai daugiau, nei galėtum nuspręsti pažiūrėjęs į spalvingą viršelį. Tai knyga, kurioje aprašomi gyvi pjaustomi žmonės, nes vyrauja įsitikinimas, kad odos spalva nulemia intelektą. Tai knyga, kurioje moteris perka ir parduoda tarsi bet kokią kitą prekę. Tai romanas, kuriame apstu sutapimų, ne visada suprantamų ryšių tarp žmonių, tokių, kurie glumina, priverčia suabejoti ir dar kartą atsiversti puslapį, kad įsitikinti, ar teisingai supratai.

Labiausiai man vis tik patiko tai, kiek čia daug visko radau, ir kaip ilgai šis romanas nepalieka mano minčių. Ar Franė buvo naivi? Taip. Ar įdomus personažas? Žinoma, nes negali išgyventi vergijos, buvimo įkaite, tarnaite, pavaldine, vėl verge, tik kitaip, ir nebūti įdomi. Neįdomūs žmonės nekovoja, nedrįsta mokytis, prieštarauti. O Franė nebuvo tokia, ji sakė ką galvojo, ir būtent todėl jos išpažintis man ir patiko.

Susitikime instagrame!