Ši knyga mane pavergė. Atsiverčiau, pradžioje buvo sunku įsivažiuoti, tačiau kai jau pavyko tą padaryti, istorija mano širdį pripildė iki galo, sukėlė daug emocijų - ir malonumo padavė, ir abejonių, ir pykau kartu su veikėjais, ir vėliau liūdėjau. Tik kaip visad, nėra lengva kalbėti apie labai patikusias knygas - norisi pasakyti daug, norisi cypauti, kvykauti, o negali iš dūšios išsisakyti. Kai skaičiau romaną vis susirašėme su keliomis moterimis, kurios knygą jau buvo skaičiusios, arba skaitė tuo metu - tarsi mažulytis knygų klubas, kuriame pasidalinome įspūdžiais.
Romanas pasakoja apie šeimą - tiksliau tariant, apie moterį ir jos patirtis: santuoką, gyvenimą su kūrėju, vaikų auklėjimą, pokyčius šeimoje ir visuomenėje, skausmą, netektį, gedulą. Atrodytų - nieko ypatingo, bet o jei pasakysiu, kad kalbame apie šešioliktą amžių, kad moteris yra Šekspyro žmona, o Hamnetas, kurio vardu pavadintas romanas, yra šio genijaus vaikas? ⠀
Istorija prasideda slegiančiai, tiesiog širdį draskančiu epizodu, kuomet namo grįžęs Hamnetas pamato, jog jo sesuo dvynė sunkiai serga, o jis tarsi paklaikęs laksto po namus ieškodamas suaugusiųjų, pagalbos, paguodos. Tas pirmasis skyrius mane išmušė iš vėžių, sukrėtė, ir niekaip negalėjau paaiškinti sau kodėl. Tačiau vėliau, gerokai vėliau visa situacija man pasirodė tokia pranašiška, tokia svarbi visam romanui, tokia paveiki. Bet tai - tik mano nuomonė, manau kiekvienas matome tai, ką norime matyti.
Ir, žinoma, negaliu nekalbėti apie Agnesę - Šekspyro meilę, žmoną, jo vaikų motiną. Moterį, pralenkusią laiką, mokėjusią viską pasukti taip, kaip reikia jai. Mokėjusią gydyti, gelbėti, slaugyti. Buvusią tokią stiprią, tvirtą. Agnesė buvo šio romano ašis. Aplink ją sukosi vyras, vaikai. Ir kaip įdomu, kuomet autorė renkasi rašyti apie vieno iškiliausių pasaulio dramaturgų gyvenimą, tačiau pasirenka tą daryti per jo sūnaus ir žmonos perspektyvą. Ir tą darydama sugeba viską sudėlioti taip, kad kūryba vis tiek taptų romano cinkeliu, esme, prasme.
Neįtikėtinai stipru, ir drįsčiau teigti - pagarbu, žinant kokį didžiulį indėlį Šekspyras įdėjo mums visiems, pradedant nemariais kūriniais, baigiant anglų kalbos žodynu, kurį jis kurdamas dosniai papildė.
Dar trumpai noriu paminėti ir vieną esminę knygos veikėją - blusą. Skamba komiškai, tačiau skyriai apie jos kelionę buvo kažkas ypatingo, neįprasto. Lemtingi sutapimai, vienas po kito. (Ne)tinkamas laikas ir vieta? Paaiškinimas, jog niekas nevyksta be priežasties taip skaudžiai tinka šiam romanui, o blusos istorija tą tai tik įrodo. Man asmeniškai jos patirtys buvo ne ką mažiau įdomios nei Hamneto ar Agnesės.
Tai jautri knyga, slogi knyga, bet juk tokie buvo laikai, tas šešioliktas amžius nepasižymėjo šviesa ir ramybe. Niekam nepavaldus brolio ir sesers ryšys, motinos meilė, sutapimai po sutapimų… bėgau šia istorija, nekantravau sužinoti kas bus toliau, kaip viskas pasisuks. Kelias valandas gyvenau ir su sustingusiu gumulu gerklėje, nes buvo jautru. Traukiu šį romaną į geriausių šiemet skaitytų sąrašą ir visiems ją rekomenduosiu, nes tiek tekstas, tiek istorija nuostabūs.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
