Tarnaitės pasakojimą skaičiau prieš daug metų ir, labai save nustebinau, tačiau dabar nejutau poreikio perskaityti priešistorę ir atgaminti mintyse visus Gileado valstybės niuansus. Tarsi jutau, kad to neprireiks. Tęsinys man pasirodė sodresnis, geresnis, ir tikiu, atmintyje įstrigs ilgam. Apie ką pasakoja Atwood po tokios ilgos pertraukos?⠀
Gileado valstybė tebeegzistuoja ir po 15 metų nuo įvykių, kurie buvo aprašyti “Tarnaitės pasakojime”. Šįsyk pasakojama ne Fredinės (nors viso romano metu galime nujausti, numanyti, kas ji tokia ir kokiais būdais apie ją galimai išgirsime), o trijų moterų istorijos. Deizė gyvena normalioje visuomenėje, tačiau aplinkybės ją grąžina į Gileado valstybę. Agnesė augo, mokėsi ir visą gyvenimą praleido už storų Gileado sienų. O štai trečioji pasakotoja - baugioji, paslaptingoji Teta Lidija, kurios vaidmuo ne iš karto aiškus, juolab prisiminus siužeto vingius iš anos knygos. Tačiau kaip visos trys moterys yra susijusios, ir koks kiekvienos iš jų tikslas?
Neslėpsiu, nemažai kas šioje knygoje mane nustebino. Atwood pasirinko parodyti visuomenės, sukurtos, manijos apimtos, nenatūraliai besivystančios visuomenės pliusus, minusus, skaudulius. Ji atskleidė, kad tokioje visuomenėje kenčia ne tik moterys, bet ir vyrams tikrai nėra iki galo atrištos rankos. Ar čia moterys vaizduojamos, kaip tokios, kurios visiškai neturi galios? Ne visai, nes tinkamoje vietoje, ištaikius laiką ir užsiožiavus galėjai pasiekti savo net ir Gileade. Būtent tas mane ir nustebino, tačiau tokiu būdu supratau viena - jei bent viena moteris (nebūtinai, priklausomai nuo situacijos, jei kalbėtume apie rasizmą - kitos rasės nei AŠ žmogus) mato realią situaciją ir pasiryžta jai priešintis, tai naiviai tikiuosi, kad pasaulis turi vilčių. Jei bent vienas žmogus mato išeitį, turi planus A, B, ir gal net ir C. Tikėtina, kad galiausiai išėjimą iš labirinto ras.
Propaganda, plaunamos smegenys - bet kokios diktatūros dalis, be jos niekas tiesiog netikėtų. Ir šiose knygose, kaip ir Orwell’o kūryboje, vėl ta pati daina. Knygos yra blogis, nešvarumai, purvas, melas. O kaip yra iš tiesų, juk patys suprantame - niekas nenori kovoti su protingu, klausimus keliančiu žmogumi. ⠀
⠀
O jei atvirai, skaitydama šią knygą vis prisimindavau ir mintyse pamatydavau tuos baisius komentarus po mūsų „žurnalistų” provokuojančiais straipsniais, kurių antraštes žmonės ir teperskaito. Tarsi Atwood įkvėpimo būtų ieškojusi būtent tokiose juodosiose skylėse, kur vyrauja vien smerkimas, puolimas, kitokia nuomonė neegzistuoja. Skaičiau, gūžčiojau pečiais ir darėsi tiesiog liūdna. ⠀
⠀
„Kai kurios mergaitės pasipasakodavo. Viena sakė, kad jos Sargas paglostė jai kojas. Kita, kad ekonošiukšlininkas atsisegė priešais ją antuką. Pirmoji gavo bizūno per blauzdas už melavimą, antrai buvo paaiškinta, kad išauklėtos mergaitės nepastebi smulkių vyrų išdykysčių ir nusuka akis.”⠀
⠀
Ši citata iliustruoja būtent tai, apie ką susimąstau pamačiusi moterų komentarus po straipsniais apie nukentėjusias merginas, neva prisiprašė pačios. Citata iš distopijos. Tačiau panašių galėčiau prirankioti feisbuke. Ir tai varo į neviltį. ⠀
⠀
Romanas nustebino ir nesibaigiančiais juokeliais, tarsi tik humoras gali išgelbėti užguitas moteris ir priespaudos kamuojamus žmones. Man toji dalis labai patiko, neneigsiu, juolab kai didelė dalis juokelių turėjo ir tamsesnį atspalvį.
⠀
Knyga nustebino. Vietomis nuspėjama, kartais net labai. Tačiau suvalgiau tarsi labai ilgai lauktą ir norėtą saldainį. Man ji pasirodė ir sudėtinga ir labai paprasta vienu metu. Bet net neabejoju, kad sukels daug minčių kiekvienam skaitytojui. Ypač kai distopijoje atrandi tiek daug visko artimo, negali nepasidaryti baugu.
Leidyklos dovana.
