Imdama knygą į rankas dažniausiai numanau, ko galiu tikėtis. Čia jaučiau būsimą šeimos dramą, santykių peripetijas, paauglystės problemas... O gavau dar daugiau. Geras knygas pagiria skaitytojai, žodis keliauja iš lūpų į lūpas ir taip istorija pasiekia vis daugiau žmonių. Ar šioji viena iš tokių? Manau, jog taip. Priminė Jodi Picoult knygas. Jei kas mėgstate jos kuriamas istorijas, tikiu, nenusivilsite ir šia.⠀
Romanas pasakoja apie šeimą. Vyrą, dukrą, žmoną. Būtent tokia eilės tvarka. Trys skirtingos perspektyvos - itin teisingas tėvas, visų gerbiamas pastorius, geras žmogus. Pasiutusi paauglė, ir advokatė motina. Sakykime, įdomi trijulė. Tačiau kas nutinka, kai skirtingi moralės ir teisingumo lygiai susitinka kuomet reikia apsaugoti savo vienintelį vaiką? Paauglę, kurią policija kaltina gana gerai žinomo vyro nužudymu. Kas tada? Kokias ribas gali peržengti tėvai dėl savo vaikų?
Didelę dalį knygos pykau ant tėvų. Nors pati esu jau suaugusi, nuo pat paauglystės iki šiol manau, kad pasaulyje būtų daug mažiau nelaimingų šeimų, jei tėvai labiau klausytųsi, ką jiems sako vaikai. Ypač paaugliai. Nes tėvai nėra visada teisūs. Nes tėvai, jei yra paprasti mirtingieji, irgi klysta. Irgi panikuoja. Ir ne visada žino atsakymus į visus klausimus. Jei tėvai nebandytų apsimesti, jog yra priešingai, pamintų savo ego, į pasaulį iškeliautų daugiau laisvesnių ir laimingesnių žmonių. ⠀
Šiame romane apstu temų. Pradedant vertybių klausimais, diskusijomis apie įstatymus, dievą, šeimą, santykius. Baigiant gana sunkiomis, emociškai gniuždančiomis emocinio smurto, šantažo, prievartos temomis. Knyga aktuali šiandien, kai kartais dar gali išgirsti žodžius, jog „nereikėjo gerti, nebūtų išprievartavę“. Tai romanas, kuris atskleidžia daug skirtingų pusių to, apie ką visuomenė kalba tyliau. O jei kas bando save pagarsinti, netrukus priklijuojamos aukos etiketės. Ir net nesiplėsiu, ir nepasakosiu daugiau nieko apie siužetą. Tik noriu pabrėžti, jog tokie romanai reikalingi. Ir bus reikalingi tol, kol žmonės net ir turtingose, išsivysčiusiose šalyse nesijaus saugūs.
„Tas, kuriam tenka susidurti su viliojančiais psichopato gundymais, tai, kad juo manipuliuojama, dažniausiai suvokia per vėlai. Psichopatas meluoja dažnai ir be sąžinės graužaties. Psichopatas meluoja, kad gautų sau naudos, kad atrodytų geresnis, nei yra iš tiesų, kad pasiektų savo tikslus.“
Kita tema, kurią gana aktyviai analizavo autorius - žmogaus gyvybė, mirties bausmė, jos etiškumas ir būtinybė. Buvo nepaprastai įdomu apie tai skaityti, nes tokios temos tiesiog sujudina viską viduje, norisi kalbėtis, diskutuoti, svarstyti.
Puikus romanas. Daugiasluoksnis. Panašią frazę iš manęs girdėjote jau ne kartą, tačiau tai pats geriausias šios šeimos dramos apibūdinimas.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
