KAI MARTA ŠOKA - Tom Saller

Dar viena knyga apie meną, menininkus, keistus žmones ir merginą, kuri buvo išskirtinė. Jei šią knygą reikėtų trumpai apibūdinti - toks apibendrinimas būtų pats tiksliausias.

Tai labai keistas romanas apie Martą, kuri matė muziką. Apie Martą, kuri šoko. Apie Martą, kuri, nors ir buvo mergina, norėjo mokytis, tad išvyko į Bauhauzą ir ten netgi šiek tiek pritapo. Knyga pasakoja ir apie vaikiną, vardu Tomas, kuris atrado jos, savo prosenelės užrašų knygutę su laiškais, piešiniais, eskizais, įspūdžiais ir kitomis detalėmis, kurios labai sudomino meno istorikus.

Labai skauda širdį rašyti apie knygas, kurios nuvilia. Deja, taip nutiko ir čia. Pradžia atrodė daug žadanti, intrigavo. Kur dar tie trumpi sakinukai, kapoti teksto fragmentai, kuriais autorius kūrė romano struktūrą. Ir dar tie trumpi siužeto gabalėliai, kuriuos lyg kąsnelius pasigardžiuojant kramčiau. O vėliau... Vėliau ėmiau nebesusigaudyti - kokia čia visko esmė, prasmė? Ką autorius transliuoja? Kodėl man yra pasakojama apie žmones, kurie man nerūpi? Va, rašydama radau problemą ir atsakymą į klausimą, kodėl romanas man nepatiko. Nes man visiškai nerūpėjo nei Marta, nei Tomas. Nei jų paslaptys, kurios kaip ir visada būtų turbo greit išsprendžiamos, nereikėtų 100 metų jų vilktis iš paskos, jei tik žmonės pasikalbėtų.

Ties viduriu ėmė erzinti. Veikėjai, struktūra, siužeto posūkiai. O kur dar saldžiai holivudinė pabaiga. Na neatpirko ji to pilstymo iš tuščio į kiaurą visą romaną, niekaip neatpirko. Jei knyga būtų bent šimtu puslapių ilgesnė, tikrai nebūčiau pabaigusi, bet kad mėnesį neskaičiau, tai ir nesigailiu, nes perskaitydama nepatikusias knygas lengviau po to atrandu tas, kurios tikrai patiks.

Susitikime instagrame!