KNYGA LAIKO BŪČIAI - Ruth Ozeki

Visiškai nežinojau, ko tikėtis iš šios knygos. Jos skaityti net neplanavau, tačiau leidyklos fėja taip gerai mane pažįsta, jog knygą idėjo nė neklaususi. Ir kaip aš džiaugiuosi jos sprendimu. Romanas unikalus. Pasakojimas išdėliotas dviem linijomis, ir šįkart aš net nepykau. Nes tai buvo siužeto dalis, istorijos dalis. Ar tų abiejų linijų reikėjo - čia jau skonio reikalas. Man per akis būtų pakakę ir Nao pasakojimo.

Šešiolikos metų mergina, vargu Nao, nusprendžia, kad gyventi gana. Tačiau prieš pasitraukiant iš gyvenimo ji nusprendžia aprašyti savo prosenelės, didžiulio autoriteto, intelektualios ir laiką pralenkusios moters istoriją. Nao nebegali iškęsti patyčių mokykloje, tėvas vis bando nutraukti savo gyvenimą, jie skęsta skolose - na ne pyragai, tad jauna mergina nemato kitos išeities. Kitoje siužeto linijoje - Ruta - moteris, gyvenanti kitoje pasaulio pusėje. Vieną dieną ji randa vandenyno krante išmestą priešpiečių dėžutę, o joje slypi dienoraštis, laiškai ir laikrodis. Ruta su vyru imasi narstyti knygoje-dienoraštyje esančias paslaptis, išsiverčia laiškus ir paaiškėja, kad Nao pasakoja gerokai daugiau, nei apie savo prosenelę…

Patyčios. Tai buvo, neslėpsiu, pati skaudžiausia romano tema ir apie tai skaitant gerklėje kaupėsi gumulas. Ir niekaip nesprogo, kad ir kaip to būčiau norėjusi. Kai mokykloje tau esant gyvam surengia laidotuves, jas nufilmuoja, įkelia į internetą. Kai tose laidotuvėse dalyvauja net ir mokytojai ir prisideda prie viso renginio ir reginio. Ar iš tiesų galime stebėtis, kad savižudybės Japonijoje tokios „popuriarios“?⠀

Savižudybė - tai ta tema, apie kurią kalbėjo kone visi veikėjai. Nao kartais juokaudama, tačiau per jos gynybinius juokelius galėjai lengvai įžvelgti tiesą ir visą skausmą, kuris vos tilpo jos širdyje.

Visas romanas - kontastų rinkinys, tarsi autorė specialiai būtų parinkusi veikėjus - viena sena, bet nepasiduodanti ir tarsi nemirtinga. Ir jauna, tačiau jau pavargusi nuo gyvenimo ir jo vargų. Karas - kamikadzės, filosofija, laiko samprata, diskusijos apie būtį, apie atleidimą, apie sąžinę. Mokinukė Nao, kuriai dažnai trūksta išminties ir jos prosenelė budistų vienuolė, kuri kalba abstrakčiai ir taip, kad kiekvienas jos pateiktuose atsakymuose ras savo tiesą. Ir išmintį.
Labai sunku kalbėti apie šią knygą ir pasakyti per mažai. Taip pat nesinori ir atskleisti per daug. Nes nemeluosiu - čia visko tiek, kad vienu ypu neprarysi. Nao pasakojimas šarmingas, tiesmukas, bet visada skaitant supranti, kad už tų paaugiškų juokelių ar išsireiškimų slypi trapi mergina.

Na irrrrr… knygą vertinu puikiai. Ir truputį gailiuosi, kad skaičiau paskutinius, su mokslu ir kvantine fizika susijusius puslapius. Atrodo absurdiška toji idėja nepabaigti knygos. Bet kaip norėčiau būti neskaičius jų, tų kelių puslapių, kurie sujaukė man protą. Nežinau, autorės pasirinkimas, jos kūrinys. Tačiau man būtų pakakę ir pačios istorijos, kuri mane sužavėjo ir nepaleido tas kelias dienas kol skaičiau, ir esu tikra, minčių nepaliks dar ilgai.

Susitikime instagrame!