Dar vienas romanas lėtųjų skaitinių mylėtojams. Kokybiško teksto, o ne greito skrydžio puslapiais mėgėjams. Čia reikia pajausti kalbą, lėtai atrasti rašytojo paslėptas mintis, dar lėčiau mintyse gromuliuoti jo stilistines formas ar ypatingai smulkmeniškus sniego ar snaigių aprašymus.
Romanas pasakoja apie hidrologą Deividą Vinklerį, gyvenantį Aliaskoje. Kartais Deividas sapnuoja keistus, kone pranašiškus sapnus. O vieną tokių naktų jis išvysta savo dukrelės mirtį ir nusprendžia šeimą apsaugoti nuo tokio likimo pabėgdamas į Karibų salyną, kur vienoje iš salų praleidžia 25 metus gyvendamas atsiskyrėlio gyvenimą. Tačiau tiek jis pats, tiek ir saloje gyvenanti šeima ragina Deividą vykti atgal ir ieškoti savo šeimos.
Kaip ilgai ir lėtai aš skaičiau šį romaną. Ir kaip aš tuo mėgavausi. Retai kada į rankas patenka knyga, kai taip lėtai slenki puslapiais, tačiau tai teikia malonumą. Tarsi šioks toks pristabdymas tokiai greitai skaitytojai kaip aš: neskubėk, mėgaukis, kapstyk tarp eilučių, nerk giliau, žvelk plačiau… ir tai veikia. Kai „paklausai“ teksto, atsiduodi lėtai jo srovei, iš tiesų imi mėgautis knyga vis labiau. Ir nesvarbu, kad niekas nei šaudo, nei gaudo. Svarbiausia šiame romane gamta ir žmogus, jų ryšys, santykis. Kaip jie papildo vienas kitą, ir kaip dažniausiai gamta žmogui įteikia dovanas vieną po kitos…
„Kiekvienai dabarties akimirkai yra veidrodis ateityje, o kitas - praeityje.”
Deividas iš tų žmonių, kurie viską laiko savyje, abejoja, varo save iš proto dešimtmečiais. Tarsi visa situacija nebūtų ir taip sudėtinga, Deividas tą likimo įsmeigtą peilį dar kartais ir pasukioja. Greisė - anglų kalba malonė, Deivido dukra. Taip skaudžiai parinktas vardas - malonė. Dievo? Paties sau? Veikėjas keliauja per gyvenimą ir tikrai panašu, kad nesijaučia tos malonės vertas, kai kuriomis akimirkomis tarsi egzistuoja, o ne gyvena. Toks jausmas, kad jam pačiam nerūpi, ar jis nubus, ar užmigs amžiams. Akys nušvinta tik retsykiais atkreipus dėmesį į snaiges, jų formas, tačiau ir vėl nugęsta. Nuolatinė baimė stingdo, ne tik šaltis.
“Vis dėlto kas yra mirtis, jeigu ne nutrūkusi bendrystė su pasauliu, išsiskyrimas su tais, kuriuos mylite ir tais, kurie myli jus.”
Labai poetiška, lėta, rami knyga. Joje apstu meilės dukrai, savigraužos. Tačiau visų svarbiausia šiame romane gamta - jos dėka Deividas gyvena, priima sprendimus ir imasi ieškoti atsakymų. Kai kuriomis akimirkomis to teksto sodrumo pasirodė per daug, kitomis jaučiau begalinį malonumą skaitydama. Romanas ne kiekvienam, bet kiekvienas jį paėmęs į rankas čia atras kažką gydančio sielą.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
