Nežinomas miestas, nežinoma sala, nežinome ir veikėjų vardų, tik tai, jog jie gyvena neįprastomis aplinkybėmis. Jų gyvenimą nuolat keičia iš salos dingstantys daiktai. Dingstant jiems, keičiasi istorija, atmintis, santykis su kitais žmonėmis. O kad viskas įvyktų sklandžiai ir visi daiktai iš tiesų dingtų, į pagalbą ateina Atminties policija. Organizacija viskuo rūpinasi, nenori palikti nieko, kas privalo išnykti. Daro kratas, kontroliuoja žmones ir jų atsiminimus. Tačiau ne visi žmonės geba pamiršti, ir jie tampa sistemos trikdžiu. O trikdžius reikia šalinti, tad kai kurie veikėjai patenka į pavojų.
Skaičiau šią knygą ir mąsčiau tik apie tai, kuo gyvename šiandien. Apie apribojimus, karantinus, žmonių susiskaldymą, patenkintus ir nepatenkintus. Ir nieko negali padaryti, nes toks jau rašytojų tikslas rašant alegorijas – kad mintys imtų šokti jei ne pasiutpolkę, tai bent jau polką. Kad galvoje viskas imtų filtruotis, kad apmąstytum skirtingus variantus ir galiausiai išvystum šviesą tunelio gale. Nors ne, abejoju, ar toks tas rašytojų tikslas. Jei jų nepaklausime, kiekvienas tekstą interpretuosime savaip. Mes juk linkę tą daryti. Matyti tai, ką norime matyti. Bent jau nemaža dalis visuomenės.
Ši knyga ne apie tai, bet kartu ir apie tai. Apie kontrolę vardan kontrolės ir galios. Apie praradimus, su kuriais taip lengvai susitaikai, nes sistema veikia idealiai. Tarsi šveicariškas laikrodis, tik tak, ryte atsibudęs nerandi daiktų, visu kūnu pajunti, kad kažko visuomenė neteko. Tik tak, kitą rytą vėl naujas praradimas. O atmintis viską ištrina tarsi pasitelkus obliviate kerus iš Hario Poterio. Situacija, kai niekas nuo žmonių nebepriklauso. Kai surištos rankos, kai galimybių rinktis, likti, palikti, tiesiog nebėra ir yra pasistengiama, kad niekas nė nepagalvotų kitaip.
Ir kita labai įdomi romano perspektyva – pagrindinė veikėja rašo romaną. Romanas su kiekvienu pačios „Atminties policijos“ skyriumi vis kraupėja. Kiekvienas salos gyventojų patyrimas ar pokytis atsispindi jos rašomoje knygoje. Tik kitaip, per aplinkui. Ir kartais mąsčiau, ar tai veikė kaip tam tikra terapija, ar noras ką nors kažką išsaugoti? Numanau, kad abu variantai teisingi. Buvo nepaprastai įdomu skaityti.
Tai knyga, kuri mano galvoje paliko begales minčių. Tiek minčių, jog praėjus savaitei, aš dar vis apie knygą galvoju. Galvoju apie apribojimus, suvaržymus, laisvę. Ir vėl apie šį romaną. Ir suprantu, kokia aš vis tik esu laiminga.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
