Labai džiaugiuosi, kad leidyklos vis dažniau renkasi ir leidžia knygas nepatogiomis, diskusijas iššaukiančiomis temomis, nei renkasi lengvesnį kelią tokias knygas apeinant. Vyrauja daug problemų susijusių su diskriminacija – švieskimės, o ne bėkime į kampą, apsimesdami, kad LGBT bendruomenė neegzistuoja, o problemų nė nebuvo. Ir vis tik skaitant šį romaną širdį skaudėjo dar labiau, nei galėjau įsivaizduoti: romane veiksmas vyksta prieš kelis dešimtmečius, o toks jausmas, lyg būtų pasakojama apie šiandien. Na, bent jau už tai, kad vyras myli vyrą neatsidursi kalėjime. Bent jau išsivysčiusiose šalyse. O ar tebereikia slėptis ir bijoti, čia jau kitas klausimas.
Romano centre – meilės trikampis. Jauna naivi mokytoja Marijon pameta galvą dėl gražaus, įspūdingo stoto ir protingo policininko Tomo. Tačiau netrukus jų ryšius sutrukdo trečias žmogus – su jais nuolat visur tampytis ima kiek vyresnio amžiaus, bet labai išsilavinęs ir įdomus pašnekovas, galerijos darbuotojas Patrikas. Situacija tampa vis sudėtingesnė, nes Marijon vis labiau tikisi santykių iš Tomo, o štai Tomas ima slapta susitikinėti su Patriku. Istorija pasakojama iš dviejų perspektyvų: Patriko dienoraščiai iš tų laikų, kai viskas vyko; ir atsiminimai, kuriuos rašo ir per kuriuos braido Marijon sėdėdama prie Patriko, gulinčio mirties patale.
Labai skaudi knyga. Užvertus paskutinį puslapį jaučiausi, kaip sudaužyta. Nustembu, kai atrodytų manęs visiškai neliečiančios istorijos galiausiai mane paliečia taip stipriai. Bet tai visiškai nesvarbu, tarp ko ta meilė. Lygiai taip pat reaguočiau ir jausčiausi, jei knygoje būtų aprašoma ne LGBT problemos, o pasirinkta rasinė diskriminacija. Būtų taip pat neteisinga. Niekas negimė lygesnis už kitą. Mes tik patys nustatome visas taisykles, pagal kurias gyvename. Patys arba įsikabiname į tradicijų ir stereotipų tinklą, arba galiausiai iš jo išsilaisviname, jei tai žeidžia kitus.
Visada mėgau lėtus kūrinius. Tokius, kuriuose vyksmo daugiau nei veiksmo. Tokius, kur pokalbis yra svarbiau, nei veiksmas ir veikla. Ir šis romanas tikrai ne išimtis. Norėjau skaityti, įsijausti, suprasti veikėjus. Ir deja, ne visada tai pavyko, nes kartais tas ryšys rodėsi per daug paviršutiniškas. Arba kad ne meilė, o aistra vis tik šioje istorijoje vyravo stipriau. Po seniau skaitytų Aciman knygų tikrai supratau, kokia ta meilė tarp vyrų gali būti – čia jos buvo, bet kitokios. Prislopintos, užguitos nenusakomai stipraus baimės jausmo. Ir tikriausiai dėl to atrodžiusios mažiau tikra.
Gera knyga. Puiki knyga. Ne patys aukščiausi įvertinimai, nes tas paviršutiniškumas retsykiais nublokšdavo atgal, prieš įsijaučiant ir neriant giliau. Tačiau vis tiek nuguls širdyje ilgam.
Ir negaliu nepakomentuoti leidyklos sprendimo ant viršelio užrašyti, jog bus filmas su Harry Styles. Įdomu, kaip toks užrašas ant knygos atrodys po trijų metų? Čia panašiai, kaip išsitatuiruoti ant rankos, kad rytoj skrendi į Paryžių. O grįžus iš kelionės galvoti, ką daryti su odoje išrašytais žodžiais. Beje, Harry Styles pati myliu iki nukritimo ir laukiu filmo išsižiojus. Bet vis tiek manau, kad sprendimas užrašą dėti ant knygos viršelio nebuvo vienas iš protingiausių žingsnių, nes geroms knygoms tokio lygio piaro kaži ar reikia.
Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt
