18 LAIPSNIŲ ŠALČIO - Stefan Ahnhem

Prieš porą metų knygų mugėje prisėdau prie Ahnhemo, nusifotografavome, persimetėme keliais žodžiais. Nepaprastai malonus ir gal net… mielas žmogus. Toks, kad nors imk ir prie širdies dėk. Ir še tau kad nori, rašo knygas taip, kad skaitant kraujas gyslose stingsta. Sušalę mirtinai žmonės? Tiks. Labai įdomūs, gąsdinantys nusikaltėliai? Irgi bus. Žiaurūs, tikrai labai žiaurūs nusikaltimai – tai šio rašytojo arkliukas. Bet vis tik yra kažkas. Yra ta plonytė riba, kurios rašytojas niekada neperžengia. Ahnhem rašo taip, kad net aš, būdama visiška jautruolė, šlykščiuosi, tačiau eilučių ar aprašymų nepraleidžiu. O yra buvę ir kitaip.

Į upę įlekia automobilis, ištraukiamas kūnas. Autopsijos metu paaiškėja, jog už vairo sėdėjo jau prieš du mėnesius miręs žmogus, kuris visą laiką buvo užšaldytas. Tačiau kai kurie žmonės teigia, jog jį matė vos prieš kelias dienas gyvą. Fabianui Riskui tenka nemažas galvosūkis, nes galai niekaip nesueina, su kiekvienu klausimu iškyla dar daugiau abejonių. O štai kitoje sąsiaurio pusėje gatvėmis blaškosi kruvina moteris ir gąsdina praeivius. Ją radusi Dunja išsiaiškina, kad kraujas ne jos. Deja, bet ji tapo žiauraus nusikaltimo liudininke. Keista ar ne, bet prieš kurį laiką nuo pareigų nušalinta Dunja pasitiki savo nuojauta ir imasi aiškintis žmogžudystės detales. Ir taip, Fabiano ir Dunjos keliai ir vėl susikerta.

Ahnhem sugeba į savo romanus įterpti socialines problemas ar skaudulius. Bet pasirenka tokius, kad plaukai piestu stojasi ir norisi užsidengti akis ir apsimesti, kad net nenumanai, jog gyvenime taip būna. Kad tokie dalykai vyksta. Ne ne, nieku gyvu. Nes pas mus tikrai nepamirga antraštės apie nukankintus gyvūnėlius, apie šulinin sumestus vaikus ar pro langą iššokančius paauglius. Rašytojas imasi nejaukių, siaubingų, kartais netgi tragiškų temų ir jas įpina į savo trilerių siužetus. Ir neslėpsiu, būtent šioji dalis man ir patinka labiausiai. Ne pagrindinė linija, ne Fabiano Risko asmenybė, o tos šalutinės, su žmonių pažeidžiamumu susijusios temos.

Žudiko motyvas „Beveidėse aukose“ buvo toks stiprus, kad sunkiai patikėjau, kad taip įmanoma. Ir kad šitaip galima skaitytoją apgauti. Ir apskritai, viskas tame trileryje buvo taiklu ir įtaigu. Tai štai šioje dalyje man pritrūko motyvacijos. Suko vienaip, suko kitaip, tačiau manęs neįtikino. Ir truputį gaila, nes pirminės įtartos priežastys mane jau buvo beveik privertusios patikėti. O tada siužetas pasisuko vieną, pasisuko kitą kartą, ir puf, viskas subliuško.


Jau skaičiau tris dalis, kuriose pagrindinis herojus yra Fabianas Riskas. Visos trys patiko. Visos pasirodė stiprios. Tačiau norėčiau kad tarp knygų nebūtų tokių didelių tarpų. Norėčiau, kad būčiau skaičiusi nuo „9 kapo“, o ne nuo „Beveidžių aukų“, nes būtų buvę kiek lengviau viską prisiminti skaitant šią dalį. Tačiau vis tiek noriu labiau girti, nei peikti. Mano skoniui labai artimi trileriai, džiaugiuosi, kad mūsų laukia dar bent trys knygos ir nuotykiai su Fabianu Risku. Kuisimės po svetimus stalčius, švelniai tariant.

Leidyklos dovana.

Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt

https://www.baltoslankos.lt/18-laipsniu-salcio