TYLIS ULENŠPYGELIS - Daniel Kehlmann

Retsykiais man prisireikia knygų – iššūkių. Tiesiog užsimanau kažko sudėtingo, gilaus, tokio, ką reikėtų palukštenti, kur tektų kapstytis skirtinguose kontekstuose ir pagauti visus diskurso vingius. Ir šioji knyga buvo tikrai tokia – skirta bent kažkiek labiau apsiskaičiusiam skaitytojui, žmogui, kurio žinios siekia kiek toliau nei mokyklinės literatūros sąrašas; žmogui, kuris ir be konkretaus įvardinimo supras, kada yra kalbama apie Šekspyrą, o kada ir kodėl pasitelkiami Broliai Grimai. Ir tikrai drąsiai prisipažįstu – kietas riešutėlis, esu tikra, kad kiek įkirtau, tai buvo tik ledkalnio viršūnė.

Šioje knygoje pasakojama apie legendomis ir mitais apipintą vokiečių tautosakos personažą Tilį Ulenšpygelį. Tilis – visuomenę pašiepiantis, aštraus proto ir smailaus liežuvio juokdarys, kadaise buvęs paprastas malūnininko sūnus, dabar keliauja su cirko trupe, asilu ir rengia pasirodymus karų ir neramumų fone, pakeliui užrūstindamas ne vieną paprastą žmogų ar valdovą.

„Malūnininkas pasakoja, kaip lygiai prieš dešimt tūkstančių septynis šimtus trejus metus penkis mėnesius ir devynias dienas pasaulio širdyje užsidegė girnos. Ir dabar tas daiktas, kuris yra pasaulis, sukasi kaip verpstė ir gimdo amžinybėje žvaigždes, taigi jis neturi ir pabaigos.“

Knygos veikėjai ryškūs, siužetas tirštas ir klampus. Ir vis tik, aš daug ko pasigedau. O labiausiai – cinkelio. Rašoma apie tokį įstabų personažą, apie tokius niūrius, atmosferiškus laikus – o nuo-bo-du. Viską gelbėjo nuolat į paviršių išnyrantys juokeliai, visuomenės kritika ir Tiliui toks įprastas „truktelėjimas per dantį“. Nežinau kodėl, net maniau, kad šis romanas bus persunktas fantastikos, mitų, tačiau klydau. Čia viskas realu, paprasta, žmogiška. O visa magija ir fantastika siekia tik tiek, kiek patys įžiūrime ar susikuriame. Šis romanas nebuvo išimtis, nes čia bijota to, ko veikėjai dar nepajėgė suprasti.

„Su intelektu yra kaip ir su akimis – šios mato, kas priešais jas, bet į ką turi būti nukreiptos, sprendi tu.“

Perskaičius tokią knygą apima pergalės jausmas. Skaityti nebuvo lengva, bet džiaugiuosi, kad skaičiau, jaučiuosi praturtėjusi, nors ir pats siužetas atmintyje ilgam nelieka. Užtenka paties personažo ir to, koks jis man pasirodė šiame kūrinyje. Ir žinoma, dešimtys, šimtai temų, minčių, idėjų, kurios net ir po kelių savaičių nepalieka minčių.

Ir šypsenai išspausti:⠀

„ - Bet juk tu garsenybė. Ar žmogus gali būti garsus ir neturėti pinigų?⠀

- Gali, jeigu kvailas.“