Trileris – saldainis. Jei ne gyvenimas, tikriausiai būčiau sugraužusi per porą vakarų. Vienas iš tų, kai įtari visus, tačiau vėliau nusiimi rožinius akinius ir viskas ima skleistis. Santuoka gal ne tokia ideali, kokia iš pradžių atrodo, vaikai gal ne visada tiesą pasako, o jų draugai išvis velnio nešti ir pamesti.
Pagrindinė veikėja Helena atsiduria sudėtingoje situacijoje – į namus įsibrovus plėšikams, vieną jų nušauna ir vėliau kartu su vyru bando suktis iš padėties. Jos ir sutuoktinio pasirinkti problemos sprendimo būdai – kraupūs, tiesiog šiurpinantys. Knygoje esančios kelios siužetinės linijos galiausiai suveda visus taškus į viena – kiek toli gali nueiti, norėdamas apsaugoti savo šeimą? O gal save?
Trileris iš pat pradžių kabino. Trumpi, koncetruoti skyreliai, kuriuose autorė netrunka mus supažindinti su visais veikėjais (kurių, man pasirodė, buvo daugoka) ir tada prasideda „linksmoji“ dalis – nusikaltimas, jo slėpimas, ir kita pusė, bandanti išrišti galus, kai tik supranta, kad kažkas negerai. Ir nors veikėjai pasirodė naivoki, vis tik suprantu, kad negali smerkti žmonių už tai, kad pasitiki mylimais žmonėmis ir juose matai tik geriausia.
Nelabai supratau tų intarpų apie motiną ir jai skirtų dienoraščio įrašų prasmės ir reikšmės visai istorijai. Skaičiau, maniau, kažkas su jais dar bus, gal kažkokia detalė sukris į vietą ir atsiskleis dar kokia paslaptis, o čia – nieko… toks neiššautas Čechovo ginklas. Buvo, net niekas juo nepasinaudojo.
Vis tik man „Gimdyvės padėjėja“ pasirodė daug stipresnis autorės kūrinys. Čia, nors ir negreit, bet supratau, kas kaltas, autorė ėmė mėtyti užuominas ir detales, o vėliau pasitelkti kūno kalbos aprašymai atskleidė visas kortas. Bet šiaip smagus, greitas, ir įtampos netrūko. Bet man norėjosi kitokios atomazgos.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
