Elizabetė Zot – kieta moteris. Ji veikia vedina savo tikslų, skendi moksluose, tyrimuose ir chemija yra jos visas gyvenimas. Kai kurie kolegos net slapta eina pas ją su klausimais, tačiau niekas nedrįsta pripažinti, jog ji yra tokia pat gera mokslininkė, kaip ir bet kuris vyras. Tačiau su laiku ji ima suprasti, jog vyrų valdomame pasaulyje jai nebus lengva. Elizabetė ne kartą atsiduria kryžkelėse ir audrų centre, kuomet gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis, tačiau staigiausiu gyvenimo ir nenuspėjamiausiu gyvenimo pokyčiu tampa... darbas televizijoje. Moteris, viena auginanti dukrą, vos sudurianti galą su galu vis dar mokosi prašyti pagalbos, tad kai gyvenimas mesteli proga išbristi bent iš dalies problemų, net ir ji nusprendžia šanso nepraleisti.
Kitokia knyga ir, prisipažinsiu, nedaug trūko, jog būčiau numetusi. Pirmoje knygos pusėje vis laukiau televizijos šou, laukiau to, apie ką kalbama anotacijoje. Ir to istorijos vingio nesulaukiau labai ilgai. Knygos pirmojoje pusėjė buvo pasakojama apie Elizabetės praeitį, vaikystę, mokslus, jos bandymus išlikti vyrų valdomoje visuomenėje. Taip, pasakojimas mus nukėlė ir į jos vyro Kalvino gyvenimą ir leido mums geriau suprasti tiek jį, tiek jo meilę mokslui bei Elizabetei. Ir vis tiek nesupratau, nei kodėl mums tiek daug pasakojama apie jos vyrą, jei knyga turėjo būti apie moterį. Tačiau pabaigoje susidėliojo dauguma taškų ant i. Nustojau stebėtis, klausinėti savęs kas ir kodėl ir ėmiau mėgautis istorija.
Bet vis tik įdomiausia ji man ir tapo tuomet, kai Elizabetė ėmėsi naujų veiklų ir kai jos žodžiai pradėjo įkvėpti kitas moteris. Tada knygoje ėmė vertis vienas už kitą įdomesni sluoksniai, į paviršių ėmė kilti vis stipresnės ir sudėtingesnės temos, kartu su jais pasirodė ir ryškūs veikėjai iš praeities.
Kažkuriuo metu, neslėpsiu, atrodė, kad labai jau viskas į vienus vartus. Moterys geros, o vyrai viso pasaulio blogio nešėjai ir skleidėjai. Moterys vargšės, o vyrai begėdžiai. Atrodė, akimirką kitą susirodė, kad viskas yra taip, ir kad gal neteisinga taip manyti, nes yra begalės nuostabių vyrų.
Ir vis tik kur kas daugiau neteisingo mąstymo, kuris mus lydi kasdien:
Ir vis tik kur kas daugiau neteisingo mąstymo, kuris mus lydi kasdien:
- Motinystės „atostogos“.
- Vyrai „padeda“ auginti savus vaikus.
- Pareinat su vyru iš darbų, bet kažkodėl moteris stoja prie puodų abiems gaminti vakarienės.
Ir čia tėra trys paprasti, kasdien sutinkami pavyzdžiai. Situacijos, su kuriomis susiduriu pati, arba tais kartais, kai nuvykstu pas tėvus ir kaskart matau trečiąjį variantą. Čia nereikia sau ar kitiems kažko įrodinėti. Arba tai atrodo teisinga, arba ne. Man neatrodo normalu.
Apie tai ir yra šis romanas. Apie situacijas, kuomet žmonės nedrįsta kažko daryti, nes nuo vaikystės jiems sakoma, kad jie negali. Kai norint kažko pasiekti, reikia leistis išnaudojamam, apgaunamam, sutrypiamam. Ir apie tai garsiai nieku gyvu negalima kalbėti, nes patriarchalinės visuomenės atstovai vieni už kitus kovos, nepriklausomai nuo to, ar tai padoru, ar vis tik peržengia jei ne įstatymo, tai bent jau moralės ribas.
Tik pabaigus ir užvertus knygą supratau, kokia ji vis tik gera. Kiek čia jautrių, įdomių, aktualių temų ir skaudulių paliesta. O kai surezonuoja, istorija dažnai ilgam pasilieka širdyje. Kad tik daugiau tokių Elizabetų Zot! Kad tik kuo daugiau.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
