Į LAUKINĮ PASAULĮ - Jon Krakauer

Tikros istorijos ar memuarai retai kada nugula mano lentynoje, o dar rečiau yra paimamos į rankas. O kai kažkas iš šeimos narių pasiteiravo, iš kur gavau šią knygą, atsakymo taip pat neradau. Ji tiesiog mėtėsi tarp mano būsimų skaitinių. Ir kaip gerai, kad likimas ar koks nors skaitytojas ją ten paslėpė! Mintyse sukasi daug įvairių kelionių idėjų ir planų, o tokiu metu ypač norisi ir kitų keliautojų istorijų. Istorijų, kurios įkvėptų, kurios nukreiptų, ar pasiųstų viena ar kita kryptimi. Tik ar ši knyga tokia?

Oj ne. Ši istorija yra visai kitokia, tikrai ne tų, kurios įkvepia (nebent esate truputį panašūs į mane ir nusidanginimas į tolimus kraštus jums neatrodo pasaulio pabaiga) - ir gal priešingai, gąsdinanti. Primenanti mums, kad žaisti su gamta ir tampyti ją lyg liūtą už ūsų galima tik iki tam tikros ribos. Nes gamta, kaip ir tas liūtas, gali būti mirtinai nenuspėjama. Arba gal likimas negailestingas tik tiems, kurie pervertina savo jėgas?

Šioje knygoje autorius pasakoja labai garsiai nuskambėjusią istoriją apie jauną, ambicingą ir kiek mums neįprastą gyvenimo kelią pasirinkusį vaikiną. Chris McCandless, klajoklis, savęs ieškantis, gana tvirtai žinantis, kokio gyvenimo nenori jaunuolis, vieną balandžio dieną susikrauna daiktus ir išvyksta į Aliaską, vildamasis ten išgyventi kuo ilgiau. Jaunuolis mano, jog gebės savimi pasirūpinti, jog maisto susirasti gamtoje nėra problema, o visada galima ką nors susimedžioti. O kur dar vidinė ramybė bent jau dėl vandens, kurio sniegu nuklotoje taigoje kaži ar kada pritrūks. Tačiau viskas baigiasi tragiškai Chrisą Mccandless vos po kelių mėnesių, rugpjūčio viduryje randa negyvą: jaunuolis išsekęs, netekęs be galo daug svorio, palikęs raštelių, pribraukytų citatų knygose ir begales klausimų. Kas nutiko, jog jis taip nusilpo?

Labai įdomi knyga. Šiurpinanti, bet įdomi. Skaičiau iki pat pabaigos su nuostaba. Stebėjausi ir kartu supratau Chris’ą, nes manyje irgi dažnai gimsta mintys apie ėjimą, kopimą, pabėgimą ir panašius dalykus. Bet tai visada atsimuša į sveiko proto skydą ir suprantu, kad nesu fiziškai stipri tiek, kad ryžčiausi kažkam panašaus. O ir kaži ar to reikia?

Dar labai patiko knygų ištraukos, citatos, autoriaus pasakojimai ir analizės, paminint tuos svarbiausius klasikos kūrinius, kuriuos taip garbino Chris’as. Radau daug pažįstamų ar skaitytų knygų, bet taip pat nemažai jų girdėti nebuvo tekę, tad pasipildžiau būsimų skaitinių sąrašą.

Stipru. Informatyvu. Ir neapleidžia mano minčių jau ne vieną savaitę. Sunkūs Chriso pasirinkimai, dar skaudesnės pasekmės. Tik kažkodėl abejoju, kad jis avantiūros būtų atsisakęs, net jei būtų žinojęs, kuo tai pasibaigs.