Aš įsimylėjau. Pamilau šią rašytoją skaitydama obuolius, o ir su šia gana sklandžiai perplaukiau medaus mėnesio vandenis. Kiek strigau pabaigoje, bet koks stiprus santykis būna be kliūčių? Ko gero – joks. Tačiau tai visiškai netrukdo knygos rekomenduoti ir siūlyti visiems, kurie vertina teksto grožį, rašymo stilių, taip pat – tiesiog pavyzdinį vertimą.
Knygoje pasakojama, nustebinsiu – apie Simoną – ir penkias jo moteris. Žmoną ir keturias pasijas, kurios susirenka vyro laidotuvėse. Kiekviena iš jų palieka ką nors karste kaip simbolį, prisimena savo gyvenimą ir tai, kaip Simonas pakeitė jų dienas.
Visų pirma, noriu paminėti, kad knyga yra tragikomiška. Vietomis norisi krizenti, juoktis, tačiau jau kitame puslapyje gali likti pritrenktas sovietmečio spalvų ir atspalvių. Gali nesuprasti poelgių, motyvų, nes viskas stipriai atgyvenę. Mano kartai nepažįstama. Svetima. Tačiau daug ką žinau iš tėvų pasakojimų, tad Abgaryan knygos vis tik tampa aštriu priminimu mums apie tai, kokia laisve galime mėgautis. Ir kaip stipriai norisi ją branginti.
Knygos centre – penkios moterys. Visų jų likimai nelepina, kai kurių ir labai skaudūs, velkasi kartų kartomis, perduodami vienai moteriai kitos. Ir atrodytų, imtum ir nutrauktum tuos saitus, atsiplėštum, praplėstum akiratį ir nereikėtų parduotuvėje į rankas paėmus kokosą svarstyti, kas vis tik tai per daiktas. Strigusios laike, strigusios Armėnijoje. Visa šalis juk iki šiandien kažkiek panašiai ir gyvena – apsupta priešų, kalnų ir žmonių, kurie sunkiai geba savo dideles širdis išlaisvinti iš amžius trukusių tradicijų ir baimių. Visiškai kitaip žiūrėjau į knygą ir pasakojimą jau pabuvus Armėnijoje. Aprašomos smulkmenos, skoniai, kvapai, vaizdai – viskas kilo mintyse šįkart ne iš vaizduotės, o iš atsiminimų. Ir aš džiaugiuosi galėdama tuo mėgautis.
Taigi, Simonas ir jo moterys. Visos iš jo pasiėmė ko gero daugiau, nei jis kada nors vylėsi galėsiąs joms suteikti. Ir gerai, nes laimės kruopų įprastai niekas dykai nemėto, o aš naiviai tikiuosi, kad kai kurios iš jų tapo bent akimirkai laimingesnės savo niūrioje kasdienybėje.
