sekmadienis, gegužės 08, 2016

Lyrinis nukrypimas apie keliones

Iš labai geros draugės sulaukiau klausimo, ar nenusibodo keliauti. O kaip gi galėjo nusibosti, jei vis sutrukdoma mokslų turiu grįžti? Pati susimąsčiau, kad atrodo jau nemažai mačiau, o po to suvokiu – nemačiau dar beveik nieko... apie miestus nekalbu, gal, palyginus, jų pamatyta jau nemažai... bet viskas kas tarp jų: visi kriokliai, kalnai, perėjos, slėniai... miškai... apleisti kaimeliai, senos apgriuvusios tvirtovės... toks jausmas, kad daugiau praleidžiu, nei pamatau.

Iš dar kelių žmonių esu sulaukusi pasakymų, kad va, leidi pinigus kelionėms, geriau ką nors nusipirktum... ką nusipirkčiau? Dar skudurų? Knygų? Kvepalų? Ir kas iš to, pasidžiaugi kelias akimirkas, tuo viskas baigias, o kelionės... neįmanoma to aprašyti... kai sužinai, kad keliauji – arba užsirezervuoji pirmą mašiną, hostelį, arba nusiperki bilietą... ir pradedi planuoti. Nuo tada prasideda pati kelionė. 

Kiekvieną kartą planuodama naują kelionę, susirandu ką labiausiai noriu pamatyti. Ne viešbučiai ar hosteliai man svarbu – esu dar labai jauna, kad man reikėtų super patogumų. Taigi ir maršrutas dėliojamas pagal vietas, o ne pagal miegojimo taškus. Skaitau apie viską, tačiau stengiuosi nežiūrėti nuotraukų, tik bendrą google paveiksliukų vaizdą. Pabandau susidėlioti maršrutą, tačiau žinau, susiradus draugų, maršrutas dažniausiai koreguojasi, o man dėl to tik smagiau. Visada atsidūrus naujoje vietoje, sustoju, apsidairau, nusišypsau  ir suvokiu, kad, kad ir kas nutiktų, manęs laukia nuostabios akimirkos. 

Pinigų prasme – visi bent minimaliai keliaujantys žino, kad daugiausiai finansų suvalgo būtent viešbučiai. Hosteliai. Ar kitos vietos, kuriose gali rasti lovą ir dušą (o daugiau žmogui net ir nereikia). Štai aš randu draugų per couchsurfingą. Draugai per CS yra gerai todėl, kad dažniausiai būna vietiniai, tad parodo ir paaiiškina viską elementariai ir dažniausiai jų dėka pamatai tokius dalykus, kurių sėdėdamas viešbuty, nė su žiburiu nebūtum radęs... Kitą didesnę dalį suvartoja dar ir transportas, nes vienose šalyse jis brangesnis, kitose visai pigus – va kodėl Ispanijoje naudojuosi blablacar.com, o Portugalijoje važinėsiu traukiniais... kaip jau minėjau, tranzuoti, būdama mergina kiek prisibijau... Lenkijoje galbūt pigiau autobusais... bus matyt.

Ir paskutinis aspektas, dėl kurio taip pat girdėjau klausimų – ar neatsibosta keliauti vienai. Jei atvirai, būna visko. Bet dažniausiai liūdna pasidaro ne dėl to, kad esu viena, o todėl, kad neturiu su kuo tuo grožiu pasidalinti. Pagalvoju apie šeimą, kad jie nematę nė trupinėlio to, ką mačiau aš... Tačiau galiausiai niekada bent vakare nelieku viena. Tad turiu su kuo pasikalbėti. O pats keliavimas vienai yra tiesiog nepriklausomybė. Vienintelis minusas – saugumas. Šiuo atveju viena naktį nelabai kur lendu paplavinėti, o gaila... ir dar smulkmenos, kaip nesugebėjimas/sunkumas kažkur užsilipti ar nulipti esant mažutei. Bet vis tiek užsikapanoju jei labai noriu. 

O šiaip, kol paeinu, nesustosiu. Dabar dar labiau užsikepiau. Motoriukas įsijungė, viskas. Kol neturiu šeimos, varinėsiu. Ir labai didelis dėkui mamytei, kuri, matyt, pagaliau suprato ir sakė, kad vaikeli, tu tik keliauk...



Sentimentai iš mano pačios pirmos kelionės. Florida, USA. 2009 metai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥