Taip, man ne –niolika. Ir taip, aš dar vis dievinu Harį Poterį. Jau mąstau, kaip mėnesio gale Londone eisiu ieškoti 9 ¾ perono. Ir kad naujiems namams esu užsisakiusi užvalkaliukus pagalvėlėms… su Hariu Poteriu... Ir man nesvarbu, kas ką sakys, aš su šiomis knygomis užaugau – pirmos penkios skaitytos po keliolika kartų. Filmai matyti kelias dešimtis kartų (tiesiog dažnai įsijungiu kaip foną, kol dirbu su karoliukais ar pan…)
Pagaliau nusprendžiau pasiimti ir perskaityti pjesę “Haris Poteris ir Prakeiktas vaikas”, žinokit patiko. Patiko, kaip rimtai kalbama apie santykius, patiko, kad jų draugystė išlikusi stipri, ir kad visi tebėra tokie patys pramuštgalviai, kaip prieš devyniolika metų.
Patiko visas tas chaosas, kurį sukelė Hario ir Smirdžiaus vaikai – priminė tuos laikus, kai Haris, Ronis ir Hermiona lindo ne ten kur reikia, ir neretai privirdavo košės.
Patiko visas tas chaosas, kurį sukelė Hario ir Smirdžiaus vaikai – priminė tuos laikus, kai Haris, Ronis ir Hermiona lindo ne ten kur reikia, ir neretai privirdavo košės.
Būtų tik labiau norėjęsi ne pjesės, o bent kelių šimtų puslapių romano, kaip senais laikais. Kad geriau atskleist naujus personažus (visai smagūs pasirodė) ir šiaip, kad užtruktų ilgiau skaityt. Nes jaudulys vietomis buvo, toks kai mąstai o ne, o ne, ką jūs darot… kaip ir skaitant anas septynias…
Ar rekomenduoju? Na, užkietėjusiems fanams manau nereikia tokių rekomendacijų. Neskaičiusiems nei vienos dalies – sakyčiau ne. Stipriai drausčiau, kol bus perskaitytos visos dalys. Nes ši dalis kapstosi po praeitį. O bandant pakeisti praeitį, negeri dalykai atsitinka. Taip kad viskam savas laikas.
