trečiadienis, vasario 28, 2018

SESĖ – Malgorzata Saramonowicz

Paskutinė vasario mėnesio knyga, kurią skaičiau sunkiai ir netrumpai.
Pasakojama apie moterį, patekusią į komą-letargo miegą, ir jos vyrą, kuris bando išsiaiškinti to priežastis ir kapstosi po praeitį, žmonos rašytą mokslinę medžiagą ir bendrauja su giminaičiais. Be šių dviejų pasakotojų vis įsiterpia trečias. Pastabesni jau pirmuose skyriuose supras, kas tas pasakotojas, kiti vėliau, kai bus pradėta kalbėti apie tarakonus.
Žmonos pasakojimo dalyje vyrauja tarsi laisvas minčių srautas, lengva ir įdomu skaityti, tos nedidelės pastraipos daug neatskleidžia, tačiau sukuria labai unikalią atmosferą. Vyro pasakojimas – pats realiausias, parodo kas iš tikrųjų vyksta ir kodėl. Slaptasis pasakotojas bando paveikti žmoną, kreipiasi į ją, ir dažniausiai ne iš gerosios pusės, nes demotyvuoja. Taip pat, atskleidžia daug ir įvairių smulkmenų, ypač dažnai prognozuoja ateitį.
Nuo pat pradžių, kai buvo pradėta kalbėti apie praeitį – jos tėvą, brolį, mamą, supratau, kad viskas gali būti panašiai, kaip ir paaiškėjo pabaigoje. Bet vis tik rašytoja paliko daug daugiau nuspręsti skaitytojui. Kuo patikėti, o kuo ne.
Kam patiko Orwell „1984-ieji“, Atwood “Tarnaitės pasakojimas” ir kiti distopiniai romanai, šitas irgi patiks. Viskas pinta perpinta, tačiau pažiūrėjus plačiau, galima įžvelgti ne tik vargšę moterį ir jos beviltiškai gelbėti bandantį vyrą, bet ir pasaulį, Dievą; kūrėją ir griovėją.
Knygoje be galo daug aliuzijų į literatūrą – Kafką, Šulcą ir bibliją. Ir kas įdomiausia, viskas susiję su vabalais – pagrindiniu šio romano motyvu.
Gal būčiau sakiusi, kad labai patiko, bet vis tik kai kurios filosofinės vietos buvo sunkios suprasti ir kažkaip “neįsipaišė”, be to, man labai trūko pabaigos. Suprantu, kad ne pabaigoje čia esmė, bet jos vis tiek norėjosi.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥