LEDO DVYNĖS – S.K.Tremayne

Darželinukė Kirstė (o gal Lidija?) netikėtai mamai pareiškia, po keturiolikos mėnesių nuo jos sesers mirties (gal Kirstės, o gal Lidijos), jog tėvai supainiojo dukras, ir iš tiesų ji yra ne ta sesuo, kuria ją laiko. Tėvas Angusas esant ne pačiai geriausiai finansinei situacijai bei vedamas savo keistų motyvų, nusprendžia palikti visą gyvenimą Londone ir su likusia šeima persikelti į salą Škotijos pakrantėje.

Autorius kurią tokią atmosferą, kad naktį bijojau eiti iš kambario. Skaitant tikrai nebuvo kažkokių siaubo elementų, niekas pro plyšius nelandžiojo, tačiau ne kartą ir ne du jaučiausi gerokai įbauginta ir vis užsidegdavau šviesą. Ir man ne šešeri. Vis mąstydavau pasiimti pabandyti paskaityti ką nors iš Kingo romanų, tačiau po šio romano apsigalvojau. Skaitymas turi teikti malonumą, o ne kelti baimę. Nors, kas įdomiausia, jau įbauginta knygos padėti nenorėjau abu vakarus, vis buvo smalsu sužinoti: kuri yra kuri? Kodėl jie vis tik persikėlė?

Daugiausia klausimų kėlė motinos personažas ir tai, kad abu tėvai vis tik turėjo po mėgiamesnę dukrą. Teoriškai, taip neturėtų būti, deja, praktiškai, taip būna ne visada.

Man labai patinka tokie romanai, kur kyla begalės klausimų, ir puslapius verti vien tam, kad kuo greičiau sužinoti atsakymus. Buvo puikiai aprašyta ir gamta, ruoniai, dumblina potvynio ir atoslūgio kamuojama pakrantė, kirai... šiek tiek priminė „Tarp dviejų vandenynų“, tik ši knyga daug slogesnė pačio rašytojo pasirinktų epitetų bei kitų stilistinių priemonių dėka.

Netektis visada išbando santykius. Visomis prasmėmis. Tiek likusiai seseriai (šiuo atveju itin, nes jos buvo identiškos dvynės), tiek tėvams. Buvo skaudu skaityti apie visus kaltinimus vienas kitam, ypač knygos viduryje, kai buvau absoliučiai įsitikinusi, kad viskas čia jau aišku, o vėliau buvau pritrenkta, kai viskas susidėliojo į savo vietas. Ir visai kitaip, nei maniau.

Puikiai susuktas siužetas, įdomūs veikėjai, krislas mistikos. Man patiko. Pati dėl to nustebau, nes atsiliepimų mačiau labai įvairių.

HOBITAS, ARBA TEN IR ATGAL – J.R.R.Tolkien

Kaip parašyti atsiliepimą apie tokią knygą? Rėkti, kad va, buvo pasaka. Taip, tai pasaka, bet visiškai fantastiška nebuvo. Ar kad sužavėjo iki nukritimo. Nenukritau. Kaip esu pamišusi dėl Hario Poterio, tai deja Tolkien manęs taip stipriai nepapirko. Bet, jei reikėtų vertinti žvaigždėmis, duodu visas penkias iš penkių. Už ką?

- Už beribę fantaziją. Ypač už vietovių pavadinimus ir kitas stilistines priemones, kurios vertė tekstą sunkiu skaityti, tačiau be galo gražiu.

- Už tai, kad užsimaniau, kad Tolkien būtų mano senelis ir man vakarais sektų tokią pasaką. Buvau pasiilgusi kažko panašaus, tai Hobitas buvo tarsi gryno oro gurkšnis.

- Todėl, kad nei minutei nepaleido. Jei jau atrodo, kad viskas, čia jau aišku, ir tik bum, koks paukštis atskrenda, ar ką nors pakabina žemyn galva... padarų padarėlių, veiksmo elementų, magijos, draugystės... tiesiog visko daug, ir neleidžia atsikvėpti.

- Pasakotojas, kuris šiek tiek užsimindavo apie ateitį ar ką nors kartas nuo karto paaiškindavo. Smagūs buvo jo intarpai.

Apie pačią istoriją galėčiau daug kalbėti – kiek neteisybės ten buvo, kodėl didesnė dalis veikėjų buvo neigiami, net ir tie patys nykštukai man nepatiko... kaip Hobitas visos kelionės metu išliko savimi, doru, geru ir atsidavusiu draugu... ir daug kitų dalykų. Bet nenoriu atskleisti detalių dar skaitysiantiems. Nes filmas yra viena, o knyga, gerokai kas kita. Ar pulsiu skaityti Žiedų valdovo? Kol kas tikrai ne. Daug veiksmo, viskas ir taip gerokai maišėsi, ir galiausiai beveik pamiršau dėl ko jie ten į tą kalną eina? Paskui viskas buvo aišku, tik nustebau, nes ta jų iš pradžių dora misija, vis tik tokia nebuvo... ech...

Patiko tikrai. Sunkiai skaitėsi, bet džiaugiuosi pagaliau prisiruošusi ir perskaičiusi.

TULPIŲ KARŠTINĖ – Deborah Moggach

Nyderlandai, 17a, jauna mergina Sofija, gyvenimo aplinkybių priversta ištekėti už gerokai vyresnio vyro ir staiga jų gyvenime atsirandantis jaunas dailininkas, tapantis jų portetą. Ir jauna tarnaitė Marija, su kuria jos puikios draugės, tad galiausiai atsidūrusios didelėje bėdoje, sukuria absurdišką planą ir kartu bando jį įgyvendinti. Istorija apie dviejų moterų perpintus likimus.

Toks daugiasluoksnis romanas, kur istoriniai įvykiai persipina su meile, romantika, šeima, neištikimybe, draugyste; pasakojama apie Olandų tautą, ir kaip jie pametė galvas dėl tulpių svogūnėlių ir kaip tai sugriovė daug kam gyvenimus. Perskaičius šį romaną dar netrumpai internete ieškojau informacijos apie visus jame minėtus įvykius.

Nepaisant šių dalykų, romanas priminė man kitą labai panašaus tipo istoriją, kuri yra mano mėgstamiausia knyga – „Mergina su perlo auskaru“ – tiek laikmetis, tiek veikėjai ir jų paveikslai, tiek sąlygos. Viskas tarsi gerokai prastesnė kopija. Skaitydama šią knygą erzinausi ir vis save mintyse bariau, kad nesąmonė, sutapimas ir tiek; tačiau siužeto linija apie pačias tulpes romaną išgelbėjo ir pavertė daug labiau intriguojančiu nei maniau būsiant iš pat pradžių.

Visai netikėtai pasiėmiau šį romaną ir likau labai maloniai nustebinta. Mano meilė istorinėms knygoms nemari, kiekvieną kartą būna smagu mintyse piešti sukneles, aprangas, turgaus ar kanalo vaizdą... gražiai parašyta knyga, nors ir ne apie pačius gražiausius dalykus.

O ir tulpes, beje, labai mėgstu.

LOPŠINĖ – Leila Slimani

Auklė nužudo savo du globojamus vaikus. Ir ne, nieko neatskleidžiu. Viskas paaiškėja jau prologo metu. Visa likusi knygos dalis pasakoja nuo to, kaip ji buvo pasamdyta, kaip dirbo, apie vaikų tėvus, jų gyvenimus. Kartas nuo karto buvo įterptos istorijos iš šalies, tarsi tam, kad sukurtų įtaigesnį auklės portretą.

Iškart prologe viskas atskleidžiama. Manau, kad tai tik atomazga, iki kurios turėjo būti ir sekti daug kitų įvairių dalykų ir įvykių. Taip buvo ir čia. Tik galiu viena pasakyti, auklės motyvai buvo visiška staigmena. Tikėjausi kitokių dalykų, nors, vėlgi, tam tikri epizodai galėjo leisti pasidaryti išvadas ir anksčiau.

Tokios smulkmenos kaip pinigai – juk ji gaudavo atlyginimą, ir vis tiek viskas byrėjo į šipulius; kaip, kodėl? Kiek pritrūko atsakymų į tokius klausimus. Arba piešiamas jos idealus portretas. Ideali auklė. Padeda, palaiko, tarsi neturi savo gyvenimo. O gal ir neturi?

Ir man pasirodęs pats svarbiausias klausimas. Kam gimdyti vaikus, jei juos augina kažkas kitas? Nes net ir skaitant šį romaną, susidarė vaizdas, kad tėvams gerokai labiau rūpėjo jų karjeros nei šeima bei vaikai. Ir tokių atvejų yra dešimtys realybėje. Moterys, norinčios ir karjeros ir vaikų, mano, kad galės turėti viską. Bet manau, kad kai matai, jog tavo vaikas labiau myli auklę... nežinau, ar kaip moteris, tokį vaizdą ištverčiau.

Perskaičius kilo daug minčių. Nedidelė, bet stipri knyga. Tokia kitokia. Tikrai nenusivyliau.

ŽMOGĖDROS SODE – Leila Slimani

Pabaigusi Lopšinę, atradau, kad autorė debiutavo su šiuo romanu, kuriam pasirinkta gana kontraversiška tema – priklausomybė nuo sekso. Ir taip, tai romanas apie nimfomanę.

Nedidelės apimties, tačiau labai puikiai atskleidžia nuo stiprios priklausomybės kenčiančio žmogaus mintis ir jausmus. Vietomis jau atrodė, jog bus neskanu, kad tos detalės atbaidys nuo tolimesnio skaitymo, tačiau autorė puikiai jautė kada sustoti, ribos egzistavo; aprašymų ir detalių pakako, buvo atrastas tas aukso viduriukas. Sakyčiau, kaip apie nimfomanę, buvo subtiliau parašyta nei atspalviuose.

Niekada nebuvau prancūzų rašytojų gerbėja, man visada atrodė gana keistas jų rašymo stilius (o gal vis tik tai vertimo dėka, nes tiesiog kitokią sintaksę sunkiau išversti, kad atrodytų stilistiškai „lietuviškiau“?), tačiau paskutiniu metu vis dažniau jų romanai patenka man į rankas. Ir nesigailiu.

Visada žinojau, kad prancūzai patvirkę žmonės. Ir iš stereotipų, ir savo kailiu. Bet romanas atskleidė kiek kitokią pusę – kuomet žmona gyvena dvigubą gyvenimą, aukoja darbą, laiką su vaiku ir vyru vien tam, kad pasidulkintų... kai tuo tarpu vyrui sekso nereikia. Jis to nesureikšmina. Arba bent jau taip atrodo.

Įdomi ir atomazga. Nenustebau, nes nemanau, kad ką nors pakeisi, jei pats žmogus to nenori. Rekomenduoju tiems, kad nori kažko išskirtinio. Tikrai kitokio.

O PASKUI... – Guillaume Musso

Jau penkta Musso knyga, kurią su malonumu perskaičiau. Beveik. Bet apie tai vėliau, nes visas apžvalgas reikia pradėti nuo gerų dalykų.

Nelaimingą gyvenimą gyvenantis Neitanas (knygoje Natanas, nors žodynai ir anglistai pasipyktų dėl tarimo) staiga susiduria su kažkada kažkur matytu vyru, kuris miglotai jam pradeda kalbėti apie gyvenimą ir mirtį. O Neitanas išvadas pasidaro pats. Ir nuo to pradedamas pinti gana chaotiškas pasakojimas, įterpiant nemažai priešistorės, aprėpiantis daugumos šeimos narių santykius, analizuojantis, kodėl iširo jo santuoka, kodėl vieni dalykai vyko vienaip, o ne kitaip.

Musso rašo dviejų tipų romanus – vieni yra holivudo tipo „šaudau ir gaudau“, kiti, tokie kaip šis ir „Ar būsi ten?“, priverčiantys susimąstyti apie gyvenimo prasmę, apie tai, kas svarbu, o kas ne. Man jo mistiniai kūriniai su psichologiniais išvedžiojimais daug labiau prie širdies. Anie skirti poilsiui nuo sudėtingų knygų. Tad šis tikrai patiko, tik gal kiek pritrūko kai kurių linijų atomazgos. Bet pabaiga būtų kaip ir labai netikėta mažiau skaitančiam. O aš kažkaip žinojau, kad čia dar kažkas bus visai ne taip, kaip iš pat pradžių manyta.

Na ir ta blogoji dalis. Aš suprantu, kad Musso romanus rašo gana greitai. Ir kad jie populiarūs. Ir išversti juos prireikia laiko, ir vertimas nėra labai lengva sritis. Bet Dieve brangus, Natanas? Seanas? Pusė angliškai parašytų dalykų taip ir palikta – ką tokiu atveju daryti mano mamai, kuri angliškai moka nebent hello ir good-bye. Ir tas užsukimas PAS Starbuck‘sus. Tai ir pas Mc‘Donalds‘us burgerių važiuojam? Tracy Chapman yra moteris. Tokios faktinės klaidos labai bado akis. Nes knygas skaitome ne tik savo malonumui, bet ir kad sužinotume kažką naujo. Beje, Teksaso sostinė nėra Hiustonas. Skaičiau ir stebėjausi. Ir kažkodėl šiek tiek abejoju, ar čia autoriaus, ar vertėjo klaida, kurį spaudžia terminai ir darbas atliekamas atmestinai. Aš tai suprantu kaip dezinformaciją.

Knyga gera, Musso man patinka. Bet susierzinau ne kartą ir ne du dėl tokių absurdiškai klaidinančių vertimo klaidų.

ANTRADIENIAI SU MORIU – Mitch Albom

Kas yra svarbiausia gyvenime?

Apie šią knygą buvau girdėjusi be galo daug gerų nuomonių. Ir perskaičiusi mielai įtraukiu ją į savo mylimiausių sąrašą, kas man kiekvieną kartą būna ypač smagu. Bet labai retai.

Istorija pasakoja apie Mičą, kuris, po septyniolikos metų netikėtai atgaivina ryšius su savo universiteto laikų dėstytoju, kuris guli mirties patale. Ir susitinka antradieniais, o Mičas turi išsirinkęs tam tikras temas, apie kurias jie kalbėsis. Temos labai elementarios – pagarba, šeima, karjera, pinigai, santykiai, santuoka ir panašūs dalykai. Memuaruose pokalbiai vyksta dažniausiai monologo forma, tik Mičas įsiterpia kartas nuo karto, sutikdamas, arba ko nors paklausdamas savo Trenerio, kaip kad vadino jį studijų laikais.

Nuostabu skaityti, kaip žmogus, tiesiog nykdamas akyse, tą suvokia, su tuo susitaiko, nebijo verkti, ir stengiasi dalintis visa šiluma ir patirtimi. Jo pasakojami dalykai tokie tikri, šilti, ir priverčiantys susimąstyti, kad graudinausi ne kartą... o tada... sustojau, nes pats Moris galiausiai įveldavo po pokštą ar juokingesnį pasakojimo elementą.

„Bičiuliai, manyčiau, jūs visi čia susirinkote klausytis socialinės psichologijos kurso. Aš jį dėstau jau dvidešimt metų, bet pirmą kartą jaučiuosi privaląs įspėti, kad jūs rizikuojate. Aš sergu mirtina liga ir galiu neišgyventi iki semestro pabaigos.“

Mičas paskutinius pokalbius su Moriu įrašinėjo į diktofoną – tai buvo jų paskutinis bendras projektas – Moris norėjo, kad iš jo kažkas pasisemtų kažko gero, o Mičas nenorėjo nieko pamiršti ir nutarė viską surašyti į romaną/memuarus.

Visi Morio ir Mičo pokalbiai sukasi apie žmones, jų santykius, kalbama apie tai jaukiai, tačiau apžvelgiama iš skirtingų perspektyvų.

„Pačioje gyvenimo pradžioje, kūdikystėje, mums reikalinga kitų pagalba, kad išgyventume, tiesa? Ir gyvenimo pabaigoje, kai tampi toks kaip aš, irgi reikalingi kiti, tiesa? Bet, - Morio balsas pritilo, virto kuždesiu, - štai paslaptis: tarp pradžios ir pabaigos mums taip pat reikalingi kiti.“

Citatas galėjau rinkti tiesiog dešimtimis. Tiek tiesos ir ramybės nerasime jokioje „motyvacinėje/pop“ literatūroje. Ir šią rekomenduoju absoliučiai visiems. Man ji pasitaikė labai laiku ir vietoje, tarsi nukrito iš dangaus. Ir manau, skaitysiu ištraukas net ir eidama šv.Jokūbo keliu... nes tokią knygą reikia skaityti kelissyk. Ir su daug pokalbių bei diskusijų su pačiu savimi.

TOLIMOS VALANDOS – Kate Morton

Stora, didelės apimties knyga. Bet niekada tokių nebijojau. Visada susimąstau, ar neįkliūsiu į tą situaciją, kai knyga įdomi, traukia skaityti, tačiau vietomis taip ištęsta, kad nebesuvoki, koks buvo vienos ar kitos dalies ar pastraipos tikslas. Ir šįkart taip beveik nutiko... lygiai taip pat, knygų ilgai aš neskaitau. O šią skaičiau pusantros savaitės, kas man nėra būdinga. Ir slogi knygos atmosfera tikrai nepadėjo; dažniau į rankas jos neėmiau.

Romanas perpintas ir suaustas tarsi senovinė drobė ar arabų kilimas, dar prisegiota kutų ir apsiuvinėta karoliukais. Bendras vaizdas iš toli puikus, priėjus arčiau – visko jau kiek per daug. Taip ko gero apibūdinčiau bendrai.

Istorija pasakoja apie Editą, kuri staiga pagauna savo mamą, gavusią penkias dešimtis metų pavėlavusį laišką, ir supanikavusią. Editai pasidaro smalsu. Ir ach, kaip netikėta, ji visai netyčia atklysta į pilį, kurioje mama buvo evakuota per karą. Sutapimai sutapimais, bet sunkiai tuo patikėjau. Istorija šokinėja laiku – tai pasakojama apie Editą, šiuos laikus; tai apie tris seseris ir jų tėvą, gyvenusius pilyje. Vėliau atsiranda ir mamos perspektyva. Ir veikėjai stiprūs, visą romaną neaiškūs daugumos iš jų motyvai – nei kodėl dvynės seserys negali palikti pilies, nei kas atsitinka trečiajai, nei kodėl miršta vienas ar kitas veikėjas.

Eilinį kartą romanuose pastebiu meilę knygoms ir bibliotekoms. Žavi mane tokie aprašymai, nors skaitai apie absoliučiai nejaukią pilį, tačiau kai tik užsimenama apie knygas, rašymą, rašytojus, lentynas... net atsidūstu, kaip gera. Ir tai, kad egzistavo romanas romane, tarsi padėjo sudėlioti visus taškus ant i beveik visose siužeto linijose.

Bet kuriuo atveju, didžioji atsakymų į kilusius klausimus galiausiai pateikiama. Ir nustebino. Tikėjausi vieno, gavau kita. Buvo staigmenų, ir ne viena. Tai, sakyčiau, atpirko tas ištęstas vietas.

Neveltui sako, kad tai prasčiausias Morton romanas. Tikrai ketinu imtis kitų jos darbų kada nors ateityje. Šis tikrai nenuvylė.

ŠEŠĖLIO SESUO. STAR ISTORIJA - Lucinda Riley

Užverčiau paskutinį puslapį. Emocionali. Ko nelabiausiai patikusi iš visų Riley skaitytų (visas lietuvių kalba leistas skaičius jau).

Patiko keli dalykai:
- žiauriai idomūs veikėjai šįkart. Tokie unikalūs, kad negali nesižavėt.

- kad knyga apie knygas.

- žavesys Beatrix Potter išlieka dar stipresnis. Nepaprasta asmenybė.

- kad ir koks painus siužetas, bet jau šįkart fantastiškai sunarpliota. Tiesiog net giminės medžių braižymasis šįsyk sunkiai padėjo. Bet kai paaiškėjo viskas, žinokit blioviau. Stipriai.

- moterų išsilaisvinimas, minimos sufražistės. As ne feministė, bet kaip 20a pradžiai, labai įdomiai buvo viskas susukta apie moterų teises.

Ir šiaip, visumoj, super Riley. Visko po truputį. Ir visko daaaaug. Taip skaitai, ir tie 600psl tiesiog ištirpsta...

Skanaus skaitysiantiems!!!