antradienis, balandžio 03, 2018

ANTRADIENIAI SU MORIU – Mitch Albom

Kas yra svarbiausia gyvenime?
Apie šią knygą buvau girdėjusi be galo daug gerų nuomonių. Ir perskaičiusi mielai įtraukiu ją į savo mylimiausių sąrašą, kas man kiekvieną kartą būna ypač smagu. Bet labai retai.
Istorija pasakoja apie Mičą, kuris, po septyniolikos metų netikėtai atgaivina ryšius su savo universiteto laikų dėstytoju, kuris guli mirties patale. Ir susitinka antradieniais, o Mičas turi išsirinkęs tam tikras temas, apie kurias jie kalbėsis. Temos labai elementarios – pagarba, šeima, karjera, pinigai, santykiai, santuoka ir panašūs dalykai. Memuaruose pokalbiai vyksta dažniausiai monologo forma, tik Mičas įsiterpia kartas nuo karto, sutikdamas, arba ko nors paklausdamas savo Trenerio, kaip kad vadino jį studijų laikais.
Nuostabu skaityti, kaip žmogus, tiesiog nykdamas akyse, tą suvokia, su tuo susitaiko, nebijo verkti, ir stengiasi dalintis visa šiluma ir patirtimi. Jo pasakojami dalykai tokie tikri, šilti, ir priverčiantys susimąstyti, kad graudinausi ne kartą... o tada... sustojau, nes pats Moris galiausiai įveldavo po pokštą ar juokingesnį pasakojimo elementą.
„Bičiuliai, manyčiau, jūs visi čia susirinkote klausytis socialinės psichologijos kurso. Aš jį dėstau jau dvidešimt metų, bet pirmą kartą jaučiuosi privaląs įspėti, kad jūs rizikuojate. Aš sergu mirtina liga ir galiu neišgyventi iki semestro pabaigos.“
Mičas paskutinius pokalbius su Moriu įrašinėjo į diktofoną – tai buvo jų paskutinis bendras projektas – Moris norėjo, kad iš jo kažkas pasisemtų kažko gero, o Mičas nenorėjo nieko pamiršti ir nutarė viską surašyti į romaną/memuarus.
Visi Morio ir Mičo pokalbiai sukasi apie žmones, jų santykius, kalbama apie tai jaukiai, tačiau apžvelgiama iš skirtingų perspektyvų.
„Pačioje gyvenimo pradžioje, kūdikystėje, mums reikalinga kitų pagalba, kad išgyventume, tiesa? Ir gyvenimo pabaigoje, kai tampi toks kaip aš, irgi reikalingi kiti, tiesa? Bet, - Morio balsas pritilo, virto kuždesiu, - štai paslaptis: tarp pradžios ir pabaigos mums taip pat reikalingi kiti.“
Citatas galėjau rinkti tiesiog dešimtimis. Tiek tiesos ir ramybės nerasime jokioje „motyvacinėje/pop“ literatūroje. Ir šią rekomenduoju absoliučiai visiems. Man ji pasitaikė labai laiku ir vietoje, tarsi nukrito iš dangaus. Ir manau, skaitysiu ištraukas net ir eidama šv.Jokūbo keliu... nes tokią knygą reikia skaityti kelissyk. Ir su daug pokalbių bei diskusijų su pačiu savimi.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥