antradienis, balandžio 10, 2018

HOBITAS, ARBA TEN IR ATGAL – J.R.R.Tolkien

Kaip parašyti atsiliepimą apie tokią knygą? Rėkti, kad va, buvo pasaka. Taip, tai pasaka, bet visiškai fantastiška nebuvo. Ar kad sužavėjo iki nukritimo. Nenukritau. Kaip esu pamišusi dėl Hario Poterio, tai deja Tolkien manęs taip stipriai nepapirko. Bet, jei reikėtų vertinti žvaigždėmis, duodu visas penkias iš penkių. Už ką?
- Už beribę fantaziją. Ypač už vietovių pavadinimus ir kitas stilistines priemones, kurios vertė tekstą sunkiu skaityti, tačiau be galo gražiu.
- Už tai, kad užsimaniau, kad Tolkien būtų mano senelis ir man vakarais sektų tokią pasaką. Buvau pasiilgusi kažko panašaus, tai Hobitas buvo tarsi gryno oro gurkšnis.
- Todėl, kad nei minutei nepaleido. Jei jau atrodo, kad viskas, čia jau aišku, ir tik bum, koks paukštis atskrenda, ar ką nors pakabina žemyn galva... padarų padarėlių, veiksmo elementų, magijos, draugystės... tiesiog visko daug, ir neleidžia atsikvėpti.
- Pasakotojas, kuris šiek tiek užsimindavo apie ateitį ar ką nors kartas nuo karto paaiškindavo. Smagūs buvo jo intarpai.
Apie pačią istoriją galėčiau daug kalbėti – kiek neteisybės ten buvo, kodėl didesnė dalis veikėjų buvo neigiami, net ir tie patys nykštukai man nepatiko... kaip Hobitas visos kelionės metu išliko savimi, doru, geru ir atsidavusiu draugu... ir daug kitų dalykų. Bet nenoriu atskleisti detalių dar skaitysiantiems. Nes filmas yra viena, o knyga, gerokai kas kita. Ar pulsiu skaityti Žiedų valdovo? Kol kas tikrai ne. Daug veiksmo, viskas ir taip gerokai maišėsi, ir galiausiai beveik pamiršau dėl ko jie ten į tą kalną eina? Paskui viskas buvo aišku, tik nustebau, nes ta jų iš pradžių dora misija, vis tik tokia nebuvo... ech...
Patiko tikrai. Sunkiai skaitėsi, bet džiaugiuosi pagaliau prisiruošusi ir perskaičiusi.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥