Darželinukė Kirstė (o gal Lidija?) netikėtai mamai pareiškia, po keturiolikos mėnesių nuo jos sesers mirties (gal Kirstės, o gal Lidijos), jog tėvai supainiojo dukras, ir iš tiesų ji yra ne ta sesuo, kuria ją laiko. Tėvas Angusas esant ne pačiai geriausiai finansinei situacijai bei vedamas savo keistų motyvų, nusprendžia palikti visą gyvenimą Londone ir su likusia šeima persikelti į salą Škotijos pakrantėje.
Autorius kurią tokią atmosferą, kad naktį bijojau eiti iš kambario. Skaitant tikrai nebuvo kažkokių siaubo elementų, niekas pro plyšius nelandžiojo, tačiau ne kartą ir ne du jaučiausi gerokai įbauginta ir vis užsidegdavau šviesą. Ir man ne šešeri. Vis mąstydavau pasiimti pabandyti paskaityti ką nors iš Kingo romanų, tačiau po šio romano apsigalvojau. Skaitymas turi teikti malonumą, o ne kelti baimę. Nors, kas įdomiausia, jau įbauginta knygos padėti nenorėjau abu vakarus, vis buvo smalsu sužinoti: kuri yra kuri? Kodėl jie vis tik persikėlė?
Daugiausia klausimų kėlė motinos personažas ir tai, kad abu tėvai vis tik turėjo po mėgiamesnę dukrą. Teoriškai, taip neturėtų būti, deja, praktiškai, taip būna ne visada.
Man labai patinka tokie romanai, kur kyla begalės klausimų, ir puslapius verti vien tam, kad kuo greičiau sužinoti atsakymus. Buvo puikiai aprašyta ir gamta, ruoniai, dumblina potvynio ir atoslūgio kamuojama pakrantė, kirai... šiek tiek priminė „Tarp dviejų vandenynų“, tik ši knyga daug slogesnė pačio rašytojo pasirinktų epitetų bei kitų stilistinių priemonių dėka.
Netektis visada išbando santykius. Visomis prasmėmis. Tiek likusiai seseriai (šiuo atveju itin, nes jos buvo identiškos dvynės), tiek tėvams. Buvo skaudu skaityti apie visus kaltinimus vienas kitam, ypač knygos viduryje, kai buvau absoliučiai įsitikinusi, kad viskas čia jau aišku, o vėliau buvau pritrenkta, kai viskas susidėliojo į savo vietas. Ir visai kitaip, nei maniau.
Puikiai susuktas siužetas, įdomūs veikėjai, krislas mistikos. Man patiko. Pati dėl to nustebau, nes atsiliepimų mačiau labai įvairių.
