Nyderlandai, 17a, jauna mergina Sofija, gyvenimo aplinkybių priversta ištekėti už gerokai vyresnio vyro ir staiga jų gyvenime atsirandantis jaunas dailininkas, tapantis jų portetą. Ir jauna tarnaitė Marija, su kuria jos puikios draugės, tad galiausiai atsidūrusios didelėje bėdoje, sukuria absurdišką planą ir kartu bando jį įgyvendinti. Istorija apie dviejų moterų perpintus likimus.
Toks daugiasluoksnis romanas, kur istoriniai įvykiai persipina su meile, romantika, šeima, neištikimybe, draugyste; pasakojama apie Olandų tautą, ir kaip jie pametė galvas dėl tulpių svogūnėlių ir kaip tai sugriovė daug kam gyvenimus. Perskaičius šį romaną dar netrumpai internete ieškojau informacijos apie visus jame minėtus įvykius.
Nepaisant šių dalykų, romanas priminė man kitą labai panašaus tipo istoriją, kuri yra mano mėgstamiausia knyga – „Mergina su perlo auskaru“ – tiek laikmetis, tiek veikėjai ir jų paveikslai, tiek sąlygos. Viskas tarsi gerokai prastesnė kopija. Skaitydama šią knygą erzinausi ir vis save mintyse bariau, kad nesąmonė, sutapimas ir tiek; tačiau siužeto linija apie pačias tulpes romaną išgelbėjo ir pavertė daug labiau intriguojančiu nei maniau būsiant iš pat pradžių.
Visai netikėtai pasiėmiau šį romaną ir likau labai maloniai nustebinta. Mano meilė istorinėms knygoms nemari, kiekvieną kartą būna smagu mintyse piešti sukneles, aprangas, turgaus ar kanalo vaizdą... gražiai parašyta knyga, nors ir ne apie pačius gražiausius dalykus.
O ir tulpes, beje, labai mėgstu.
