pirmadienis, gegužės 07, 2018

MERGINA TRAUKINY – Paula Hawkins

Reičelė kasdien važinėja traukiniu. Tuo pačiu laiku. Ir stebi žmones. Ypač Džesę ir Džeisoną, taip ji mintyse pasivadinusi porelę, kurią stebi su ypač dideliu susidomėjimu. Jie jai atrodo tobula pora, visada maloniai apsikabinę sėdi savo terasoje, kuri matyti pro traukinio langą. Iki tos dienos, kuomet ji pamato ne tai, ką norėtų pamatyti ir kas neatitinka jos susikurto tobulo paveikslo.
Po kelių dienų laikraštyje atranda straipsnį, kad Džesė – realybėje Megana, dingo. Ir tai apverčia jos gyvenimą.

Pati Reičelė, alkoholikė, neseniai išsiskyrusi su ją palikusiu vyru Tomu. Dėl Anos. O Reičelės atmintis šlubuoja. Ji žino, jog tą vakarą, kai dingo Megana, ji buvo netoliese, mano, kad būtų galėjusi padėti... tačiau juodos skylės jos atmintyje viską tik apsunkina...
Tikėjausi labai įtempto trilerio. Toks jis tapo tik trečioje knygos dalyje, kai prasidėjo didieji spėliojimai, kas čia iš tiesų kaltas. O kalti atrodė visi – dėl atminties spragų jau įtariau Reičelę, vėliau naująją Tomo žmoną Aną, darė vėliau buvo pateiktas kitas labai akivaizdus kaltinamasis... viskas tiesiog apsivertinėjo aukštyn kojomis žaibo greitumu ir tik atsakė į kitą klausimą, kuris sukosi galvoje pirmoje romano pusėje – kodėl čia tiek veikėjų, ir kaip jie visi susiję? Kodėl apie kai kuriuos iš jų tiek daug pasakojama? O po to, viskam susidėliojus, ir, stebėtina, labai logiškai, nebekyla toks klausimas. Autorei reikėjo viską taip supinti, kad kiltų dar daugiau klausimų, nei jų ten reikia. Ir įdomiausia, kad viskas pinama tik Reičelės „dėka“ – ji visur kišasi, lenda, eina, meluoja. Erzinanti veikėja. Norinti gero, o gaunasi, na, kaip visada...
Patiko ir autorės į tekstą įpintos užuominos jau romano viduryje. Ypač apie hipnozę, prisiminimus, atmintį, jos atgaminimą. Maždaug tuo metu jau pradėjau nuspėti kur čia šuo bus pakastas; o vėliau prireikė vos vieno sakinio, pasakyto vieno veikėjų, kad atspėčiau kas kaltas. Tiesiog buvo per daug akivaizdu. Arba tiesiog pastaruoju metu skaitau per daug trilerių, nežinau.
Romano pradžia man labai patiko – visos stilistinės priemonės, kurias naudojo autorė ir pasikartojimai kūrė neįprastai niūrią ir paslaptingą atmosferą. Vėliau, pradėjus aiškėti atsakymams, arba aš taip maniau, romanas taip nebeintrigavo. O pabaiga... nenustebino, bet ir nenuvylė. Vien todėl, kad labai logiškai paaiškina visą situaciją. Man patinka kai galvosūkis būna išspręstas iki pačio galo.
Gal jei būčiau skaičiusi su visais, knygai vos pasirodžius, būčiau šaukusi, kad va, kokia puiki knyga, o dabar... yra labai apie daug ką pamąstyti. Bet veikėjos tokios erzinančios, kad norėjosi papurtyti. Paprastai tariant – yra ir geresnių trilerių nei šis.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥