Ši knyga jau labai seniai buvo mano norimų perskaityti sąraše. Girdėjau daug gerų atsiliepimų, tačiau išsamiau apie ką pati knyga neskaičiau... kaip jau ne kartą esu minėjusi, tiek anotacijų privengiu, tiek nuotraukų žiūrėjimo prieš keliones... na kam gadinti sau malonumą? Ir dabar užmečiau akį į nugarėlę – perspėjimas niekam neatskeisti knygos pabaigos. O visi apie ją tik ir kalba.
Istorija pasakoja apie labai keistą santuoką – Adelė ir Deividas gyvena, atrodo, tobulą gyvenimą, tad iš pat pradžių jau maniau, kad bus kažkas panašaus į „Anapus uždarų durų“. Jų gyvenime netikėtai atsiduria Luiza. Ir viskas pasidaro labai painu. Sakydama painu, tikrai nemeluoju. Trilerius paskutiniu metu pamėgau, tačiau skaitant šį buvo absoliučiai neaišku kas čia su kuo ir kodėl. Tik vienu metu jau šį bei tą nuspėjau, ir visai teisinga linkme.
Toks absoliučiai supainiojantis romanas, pilnas manipuliacijos ir melo, kad nebetiki niekuo – pradžioje atrodo vienas blogas, po to, supranti, kad ne taip viskas kaip atrodo, o pabaiga išvis pritrenkia (cha, ir aš neatsilaikiau). Beje, tai, kad pabaiga absoliučiai išvertė iš kojų, nereiškia, kad man ji patiko. Įtikino. Bet nepatiko. Autorė tikrai meistriškai viską susuka, ir pabaigoje atskleidžia visas kortas. Sakydama visas – tikrai taip ir yra, ji išaiškina net menkiausias smulkmenas, tokias kaip mėlynė ant Adelės veido...
Skaitysiantys – atkreipkite dėmesį į detales. Į menkas detales. Nes kai pabaigiau skaityti, atsimenu kelias vietas ir susimąstau – autorė visą laiką mėtė užuominas. Ir jų nemažai.
Vakar jau ketinau eiti miegoti, likus gal 70psl., tačiau ilgai varčiausi ir mąsčiau, kaip čia viskas ir kodėl. Nesusilaikiau ir pabaigiau. Tik, atvirai pasakius, nesijaučiau labai jaukiai naktį viena namie. Gera knyga, įtraukė, ir nepaleido iki paskutinio puslapio. Kad labai patiko nerėksiu, bet kad nustebino – faktas.
