šeštadienis, rugsėjo 01, 2018

AUKSO RŪMAI – Salman Rushdie

Kartais būna ir taip. Pabaigi knygą, užverti paskutinį puslapį ir taip apsidžiaugi! Būtent taip nutiko šįsyk. Pirmoji pažintis su Salman Rushdie. O žinot, kaip ten būna su tais pirmais kartais? Bent jau dažniausiai... nebūna jie tokie saldūs ir malonūs, kokius gali įsivaizduoti prieš tai. Aš jau seniai mąsčiau, kad būtų laikas perskaityti ką nors iš jo kūrybos. Ant palangės guli „Paskutinis Mauro atodūsis“, bet kadangi su manimi šia knyga pasidalino Leidykla Sofoklis , tad nusprendžiau, jog būtent Aukso rūmams atėjo laikas. O ir knygos veiksmo vieta mano labai mylima – New York. Praėjo jau daugiau nei metai, kaip ten buvau, o mintyse vis perbėga įvairūs prisiminimai...
Knygos pasakotojas Renė gyvena Soduose, kuriuose stebi Goldenų šeimą: tėvą Neroną ir tris jo sūnus. Autistą Petią, menininką Apu ir savo lytiškumą svarstantį D. Auksinis namas apsuptas paslapčių, niekas nežino nei kas jie tokie, nei iš kur atvažiavę... o Amerikoje tuo metu gana aktyvus terorizmas, vyksta prezidentų rinkimai, inauguracijos...
Norint skaityti Salman Rushdie kūrybą, reikia būti pasikausčius. Skaičius klasikos, ar bent apie ją girdėjus. Domėtis kinu, teatru, apskritai – kultūra. Bet skaitant buvo nemažai vietų, kur gana erzino tam tikri dalykai - jau atrodo įdomu, jau pradeda kažkoks cinkelis atsirasti, o autorius (arba pasakotojas) nukrypsta į lankas, pradeda pasakoti apie kokią parodą, arba filmą (blogiausia, atskleidžia siužetą nuo-iki, na kodėl???)... ir tada reikia grįžti prie to, apie ką buvo kalbėta prieš tai.
Skaitant bet kurią knygą man būna toks didelis poreikis versti puslapius toliau, kad sužinoti kas ten vyks toliau. O čia, atrodo nieko nevyko. Ne ne, aš meluoju ir net neraudonuoju. Vyko visko tiek daug, buvo kalbama apie tokius skirtingus dalykus, kai kurie pokalbiai buvo tokie, kad net nesupratau, kas buvo norėta pasakyti... ir nepatiko man tai, kiek visko čia daug buvo. Tiesiog pergrūsta. Daug kartų minėjau, kad man patinka daugiasluoksniai romanai, bet čia jau ne daugiasluoksnis. Čia po sluoksniais dar sluoksniukų prikaišiota ir prilieta, ir vargu, ar jie ten buvo reikalingi. Vėlgi, visi Rushdie myli. Vadinas, kažką jis daro gerai. Bet tikrai iš šio romano būtų išėjusios dvi geros knygos. Išdalinus visas istorijas ir siužeto linijas po lygiai.
Labai patiko diskusijos apie lytiškumą, lytis, jų pasirinkimą. Tokia tarsi keista tema, apie tai mažai kas kalba, o čia buvo tikrai įdomu. Ir nemažai minčių aš pritariau.
Šiai knygai reikia intelektualaus skaitytojo, kuris nebijotų istorijos su daug likimo posūkių. Su daug veikėjų. Painių veikėjų ir jų istorijų. Tokio skaitytojo, kuris susivokia šios dienos aktualijose. Sakiau apsidžiaugiau, kai užverčiau paskutinį puslapį. Nes baigiau. Nes buvo labai sunku skaityti. Ar patiko? Ne. Ar nepatiko? Irgi ne. Lieku visiškai neutralios nuomonės. Lygiai tiek, kiek vietomis erzino, kitomis visai intrigavo.
Tikint likimu - lazda turi du galus.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥