penktadienis, rugsėjo 14, 2018

HELENOS PASLAPTIS – Lucinda Riley

Sakysit, yra tobulų šeimų? Tokių, kuriose nėra paslapčių? Matyt ne veltui egzistuoja posakis – nėra namų be dūmų. Visos šeimos turi savo dėmes, problemas; galbūt asmenį, kurio niekas nekviečia į šventes , nes prisigeria ir daro nesąmones; galbūt moterėlė, kuri mano, kad niekas jos gyvenimo būdo nežino, o iš tiesų žino visi ir tai apkalbinėja už akių... ir daug kitokių galimų variantų. Visos šeimos yra įdomios savaip. Apie visas būtų galima parašyti gerą knygą arba sukurti puikaus siužeto filmą.

Buvusi balerina Helena su šeima ir draugais po daug metų vėl atvyksta į Kiprą, ir vilą „Pandora“, kurią jai prieš mirtį paliko jos krikštatėvis. Čia Helena sutinka savo paauglystės meilę, o Pandora tarsi burbulas paslapčių, tarsi tik ir laukia, kad jos visos bus atskleistos...

Kaip simboliškai pavadinta vila. Esu visiškai tikra, kad Riley tą padarė sąmoningai. Skaitai ir stebiesi – ar turės žmonės čia ramias atostogas, ar ir bus, kaip diena, taip naujiena?

Pasakojimas vyksta dviem perspektyvomis – pasakoja pati Helena; taip pat skaitome ir jos trylikamečio šūnaus Alekso dienoraštį, kuris iš pat pradžių mane glumino. Vaiko mintys buvo išdėstytos taip, jog maniau, kad skaitau kokio brandaus vyro memuarus. Su keliais vaikiškais intarpais ir pasiguodimais dėl vaikiškų meilių. Vėliau viskas paaiškėjo – Aleksas, nepaprastai protingas vaikas, tad jo filosofiniai išvedžiojimai, pradžioje kėlę šypseną, vėliau man pradėjo patikti.

Ir tas kaltės jausmas. Helena turi paslapčių, kruopščiai jas slėpė daug metų. Kodėl? Kodėl mes slepiame dalykus, kurie įvyko prieš tai. Juk mus vyras ar nauja moteris priima su visu bagažu. Bent jau taip turėtų būti. Ir kodėl Helena save kaltino. Skaičiau ir stebėjausi, nes taip būtų elgusis moteris prieš šimtą ar daugiau metų, o ne šiame tūkstanstmetyje. Pykau ant jos. Gera žmona, puiki mama, jaunystėje mylėjo, darė klaidų. O kas jų nedaro? Moteriška ir beprasmiška yra graužti save dėl dalykų, kurių tikrai negali pakeisti.

Romano pradžioje, pripažinsiu, Riley rašymo stilius (kas nežinote, ji rašo į diktofoną, vėliau, turi žmogų, kuris viską perkelia ant popieriaus ar į kompiuterį) erzino. Net ir visi gana tikroviški ir natūralūs dialogai, seniau mane taip džiuginę. Taip jau būna paskaičius daug sunkesnės literatūros...

Bet kuriuo atveju, ši istorija buvo tikra atgaiva. Vasara, Kipras, įdomios šeimos dramos ir paslaptys, viskas pinta perpinta... Lucinda Riley moka sukurti istorijas taip, kad nesinori padėti knygos į šalį, kol neužverti paskutinio puslapio. Buvo gera pabėgti nuo holokaustų ir inauguracijų. Vasariškas, ne per saldus, bet pripažinsiu, ne pats geriausias jos darbas, nors padėti šalin, pradėjus, nebenorėjau.
Ačiū Tyto albai. Mano smegenys tarsi po gero gero spa. 



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥