Net nežinau nuo ko pradėti. Ir nenoriu, kad mintyts „susigulėtų“. Noriu perteikti tą tikrą, nuoširdų įspūdį. Ašaros nudžiuvo, tačiau negarantuoju, kad vėl nepradėsiu verkti ir apmąstydama ir rašydama apie šį romaną/memuarus.
Visų pirma, skatinu save skaityti angliškai – tą dariau ir šį kartą. Buvo sunku, nes jautėsi, kad rašyta be galo apsiskaičiusio ir intelektualaus žmogaus. Buvo gera vis atrasti Paul‘o parinktas citatas ir jo mintis apie meilę literatūrai. Bet. Aš esu vieno medicininio serialo gerbėja jau kelioliką metų, tad terminai manęs negąsdino, mane glumino, kad viskas kažkur girdėta...
Situacijos, pacientai, įvairūs atvejai... tačiau tada suvoki – gi toks gyvenimas. Jei pati nebūčiau mačiusi vieno tragiško atvejo savo gyvenime ir atsisveikinusi su jaunu žmogumi (deja, net ne vienu), gal manyčiau, kad perdėta... bet... deja...
Bet kuriuo atveju, parašyta labai poetiškai. Dikcijos parinkimas absoliučiai maloniai pritrenkiantis ir žavintis. Verčiausi daug įdomių žodžių.
Įžanginė knygos dalis mane paguldė ant menčių, būtent ta dalis, rašyta jo draugo jau po mirties. Ir ne, detalių neatskeidžiu, nes esu tikra, kad tą rasite anotacijoje. P.Kalanithi apibūdinamas kaip nuostabus, ambicingas, geras žmogus, kuris, pats būdamas medikas, susirgo ketvirtos stadijos vėžiu. Vos 35 metų. Neurochirurgas. Nė vienas nėra nuo to apsaugotas.
Pačio Kalanithi rašytos dalys: pirmoji, supažindina autorių iš mokslininko ir gydytojo bei vyro perspektyvos. Ir gal labiausiai iš žmogaus, kuris bando paaiškinti ir iššsiaiškinti kas yra mirtis, gyvenimas, kaip jie susiję, kas išvengiama, ir kas ne. Ir jo pamąstymai apie santykius su pacientais. Tiesiog žavėjausi. Skaičiau ir šypsojausi.
Antroje dalyje atsiduriame kitoje barikados pusėje – Paul‘as kovoja. Bando susitaikyti, vėl kovoja. Kaip pats kalbėjo apie penkias gedėjimo stadijas, ir kaip jis jas perėjo atvirkščiai – pradžioje susitaikė, tada klimpo į depresiją, bandė derėtis su dievais ir ne tik, pyko ir galiausiai viską neigė. O ir susiklosčiusios aplinkybės nepadėjo geriau jaustis. Ir vėl perėjo tas stadijas, tik jau normalia tvarka.
Daug minčių kilo ir skaitant žmonos rašytą epilogą. Norėčiau būti tokia moteris, žmona, mama.
Ar rekomenduoju? Žinoma. Knyga apie žmogiškumą, baimes, neišvengiamumus, susitaikymą. Labai patiko. Labai.
