šeštadienis, rugsėjo 01, 2018

ITALIŠKOS VEDYBOS – Nicky Pellegrino

Šią čiupau į rankas, nes myliu Italiją. Nes tikėjausi, kad bus lengva, neįpareigojanti istorija ir meilės seilės. Nusivyliau. Maloniai nusivyliau, nes vien tik meilių seilių čia nebuvo. Daug daugiau buvo kalbama apie juodą darbą, apie gyvenamosios vietos ir kultūros pakeitimą, šeimą, vertybes. Ir tik tie, kurie kada nors tą patyrė, supras, kaip jautėsi didelė dalis šios knygos veikėjų.
Knygoje persipina kelios istorijos – šie laikai ir dvi seserys, abi skirtingos, tačiau viena jų dirba mėgstamą darbą netinkamomis sąlygomis ir Pieta jaučiasi išnaudojama, tačiau nedrįsta nieko keisti. Tuo tarpu jos jaunesnė sesė ruošiasi vestuvėms ir Adoloratos suknelę kuria ne kas kita, o jos sesuo Pieta. Tą darant, prie jos prisijungia mama, ir su kiekvienu prisiuvamu karoliuku mama pasakoja apie savo gyvenimą. Ir įdomiausia - apie tai, kokia juoda katė perbėgo tarp dviejų šeimų, kadaise į Londoną atvykusių iš to paties mažo Italijos kaimuko...
Negalėjau nesišypsoti romano pradžioje, kai pasakojo apie savo jaunystę, tris bebaimes drauges. Nerealios draugės. Pamatysite perskaitę.
Mane žavi pietiečiai. Jų laisvumas. Jų nebijojimas garsiau kalbėti ar tiesiog garsiau juoktis. Būti nuoširdiems. Man patinka, kad nors italai yra tikri kazanovos, jie vis tiek nebijo praeinančiai merginai sušukti „Ciao, bella!“... kartais net susimąstau, kad gaila, jog mūsų vyrai yra gerokai šaltesni.
Man patinka italų maistas. Net ir knygoje pateikti receptai mane sužavėjo, ir kažkodėl užsiplieskiau pati pasigaminti makaronų. Tiesiog smalsu. Skaitant jutau kvapus. Mintyse vis iškildavo vieni ar kiti prisiminimai iš Italijos... ir vieno pažįstamo vaikino iš Romos paskaitos apie tai, kiek laiko reikia virti makaronus.
Kaip jau minėjau, čia buvo daug svarbių istorijos vingių apie šeimą, garbę, draugystę. Ir neapykantą. Nemokėjimą atleisti ir tos neapykantos vilkimą per ištisas kartas. Ši knyga tik eilinį kartą įrodė, kokie italai vis tik karštakraujai. Seserų tėvas man priminė mano pačios tėtį daugeliu aspektų, bet dėl to buvo tik smagiau skaityti.
Lengva, vasariška, itališka. Bet turi ir labai neįprastų vingių ir posūkių.
Tiesa, didelė padėka Leidykla Sofoklis už pasitikėjimą.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥