Deja,
bet turiu malonumą pažinoti savanaudžių
žmonių. Tokių, kurie tave atsimena, kai kažko prisireikia. Tokių, kurie mano,
kad tik jie yra nuostabūs, kuomet kiti – nieko verti. Arba tokių, kurie, būdami
visiški narcizai, pamiršta aplink save esančius... ir manau neklysiu sakydama,
kad visi pažįstame bent vieną tokį žmogų.
Romanas
pasakoja apie garsų rusų dailininką Marką Šagalą ir jo dukterį Idą. Visas romanas
– jų santykių peripetijos, šeimos ir turto valdymo pasiskirstymas ir bėgimas. Bėgimas
nuo karo, nuo vokiečių, nes visa Šagalų šeima – žydai.
Skaitant
kito begalės minčių, tačiau ir labai džiaugiuosi visais dalykais, kuriuos
sužinojau apie patį dailininką. Tikrai maniau, kad Chagall pavardė, skambanti
taip prancūziškai, parodo iš kur jis kilęs. Klydau. Ir tikrai nemaniau, kad jis buvo toks baisus
žmogus. O iš pradžių skaitydama labai gailėjau Idos, ir tik vėliau supratau, kad vis tik,
netoli obuolys nuo obels rieda...
Buvo
įdomu skaityti apie jo kūrybos procesą. Iš to, kaip autorė aprašė jo darbus,
juos įsivaizdavau absoliučiai kitokius, realistiškesnius, tikroviškesnius. O realybėje
jo tapyba man simpatijų nekelia. Nei jo, nei jo didžiausio konkurento – Pikaso. Gal todėl mintyse niekaip neatgaminau darbų, matytų muziejuose.
Baisėjausi
Šagalų skundais gyvenimu. Jų įsitikinimu, kad jie neliečiami, nes jis yra
genijus, o genijų niekas nežudo. Pykau ant Marko, kai jis, teigdamas, kaip jam
blogai, nes reikia pirkti dar vieną namą, apsimetė aklas viskam ir tarsi
ignoravo savo tautiečių holokaustą. Tai knyga apie aikštingus, pasikėlusius,
egoistiškus, narcisistiškus žmones, kurie nemato nieko daugiau nei save. Absoliučiai
jokios empatijos kitam, žmonių išnaudojimas, išskaičiavimai. Ypač baisėjausi Ida. Siaubinga moteris. Kad Šagalas bjaurus,
faktas, bet kad duktė bus tokia, tikrai pradžioje nenumaniau. Tironas išsiaugino
sau tironę, kad valdytų Šagalų imperiją.
Romanas,
tačiau toks tikrai biografinis. Tik jau ties pabaiga taaaaaip nuobodu ėmė
darytis, tas pats per tą patį... buvo drąsiai galima vietoj tų 600psl palikti
400 ir niekas nebūtų
pasikeitę... parodos būtų aprašytos, meilužių santykiai nupasakoti, šeimos
išdraskytos, tos pačios klaidos padarytos... rekomenduoju tiems, ką domina
ypatingos asmenybės. Ir nusiteikit, kad piktinsitės daug ir dažnai. Šiaip labai
džiaugiuosi, kad skaičiau. Sužinojau įdomių dalykų.
Leidyklos dovana.
