Nežinau kuo, bet Indija mane visada traukė. Visi kvapai, kai pamenu save net vaikystėje deginančią smilkalus, ir tai, kad mano tėčiui jie baisiai nepatikdavo... kai vėliau suaugusi paragavau indiško maisto, supratau, kad geresnio ko gero nėra niekur kitur pasaulyje... tiesiog gyvenimo apinkybės buvo taip susiklostę, kad su indų kultūra susipažinau išties gerai.
Dinah Jefferies yra mano šių dienų atradimas. Malonios, gražios istorijos, įstatytos į sudėtingą laikmetį ir į nepaprastai egzotiškas šalis ir kultūras. Ši istorija pasakoja apie trečią dešimtį baigiančią moterį Elizą, kuri po daugelio metų sugrįžta į Indiją kaip fotografė. Ji metams įdarbinama rūmuose, kad fiksuotų jų gyvenimą ir vėliau visos nuotraukos atsidurtų Britų imperijos archyvuose. Deja, paaiškėjus Elizos praeičiai, rūmuose prasideda nemalonūs dalykai. Viskas dangstoma ir teisinama tradicijomis, tačiau situacija negerėja net ir kai Eliza susidraugauja su jaunu sosto įpėdiniu Džėjumi...
Mane visada žavėjo daugiasluoksniai romanai. Tokie, kuriuose nemažai veikėjų, ir galiausiai paaiškėja, kad dauguma jų yra kažkuo susiję. O ypač tais atvejais, kai autoriams tai pavyksta padaryti meistriškai.
Rūmų intrigos ir paslaptys neleido atsiplėšti nuo knygos, tačiau įdomiausia dalis man pasirodė apie našles ir jų deginimą. Ir ne tik. Pastaruoju metu vis susimąstau, kodėl moterys taip nekenčiamos? Kiekvienoje kultūroje. Arba mes gauname mažesnius atlyginimus. Arba mes negalime rodyti kojų, veido, rankų dar kurių nors kūno dalių, priklausomai nuo kultūros. Arba jei vyras mus „pačiupinėja“ be leidimo, vadinas, kibina. Ir mes turime su tuo taikstytis. Romane pasakojama beveik šimtmečiu atgal, tačiau žinau, kad dauguma tų TRAGIŠKŲ indiškų tradicijų išlikę ir iki šių dienų. Ir ne tik indiškų. Viena iš tų tradicijų, minima knygoje – našlių deginimas. Jei moteris pergyvena savo vyra, tai laikoma negarbinga ir manoma, kad moteris nepakankamai rūpinosi savo vyru ir turi išeiti iš šio pasaulio kartu su juo. Britų imperija tuos deginimus draudė, tai tapo nelegalu, tačiau dėl to tų deginimų dar padaugėjo, nes žmonės tai pradėjo daryti slapta, mažuose kaimeliuose, kur niekas nespėtų įsikišti. Aš nesu feministė, tačiau kodėl?? Kodėl tai vyksta? Ir kodėl niekas apie tai nekalba? Kodėl didesnis ažiotažas kyla dėl pamestų kačiukų, o ne dėl moterų, kurios tiesiog gyvendamos užsidirba sau mirties bausmę? Arba kodėl Afrikoje visiškai niekuo dėtos mergaitės yra išmėsinėjamos? Ar kitose rytų šalyse moterys yra užmėtomos akmenimis, už tai, kad buvo neištikimos, kuomet vyrai gali viską kaišioti kur nori ir kiek nori? Klausimas po klausimo. Ir visa tai sieja tik viena maža jungtis, vienas žodis – moteris.
Liūdna knyga. Kad ir kokia graži istorija bebūtų papasakota. Daug romantikos. Daug spalvų, kvapų. Ir pabaiga... ech... viską sugadino pabaiga... tikrame gyvenime niekada taip neįvyktų. Niekada. Net ir šiais laikais.
