šeštadienis, rugsėjo 01, 2018

ROMEO IR DŽULJETA – William Shakespeare

Patikėsite ar ne, dar labai įtemptai galvojau, ar verta apie tokį kūrinį kažką rašyti. Juk mokykloje nagrinėta iki nukritimo. O aš buvau maištinga siela ir neskaičiau to, ko reikalavo mokytojai ir programa. Ir žinot ką, be galo gerai dariau, nes tuo metu nebūčiau nė velnio supratusi ar pastebėjusi. Net ir skaitant dabar, kai žinių bagažas pasunkėjęs kelissyk, vietomis veide atsirasdavo maža šypsena iš to, kaip greitai vyksta veiksmas.
Kas skaitę, kas ne: ši Šekspyro pjesė apie du įsimylėjelius: Romeo Montekį ir Kapulečių dukterį Džuljetą. Šeimos kovoja kraujo kare, o šie du jaunuoliai netikėtai įsimyli ir nusprendžia nepaisant nieko būti kartu. Bet kokia kaina.

Nemėgstu poezijos. Nepatinka man eiliuotos istorijos, kai mokykloje nagrinėjome „Metus“ ar kitus eiliuotus kūrinius, mintyse keiksnojausi. O žinot kodėl? Dėl teksto suvokimo. Ar tikrai, jei autorius pamini, kad ant stalo gulėjo raudonas obuolys, tai turi kažką reikšti? Nesu naivi, o galų gale, kalbas ir studijuoju, suprantu, kas yra simbolizmas, kas yra stilistika. Man šie dalykai aiškūs. TAČIAU – visi tie teksto narstymai po kaulelį mokykloje noro toliau kažką skaityti tikrai neprideda. Ir universitete tekstus analizuojame. Bet visiškai kitaip, ir, kas įdomiausia, logiškai.
Kalbant apie Šekspyrą – genealus žmogus. Kiek naujų žodžių jis sukūrė, kaip papildė anglų kalbą! O skaitant šį tekstą negalėjau nesižavėti visais epitetais ir oksimoronais, pasaka, kokia spalvinga kalba. Ir jaučiuosi kalta, kad skaičiau lietuviškai.
Labiausiai ko gero patiko du veikėjai – Merkucijus ir Benvolijus. Jų pokalbiai buvo tokie, kad kelissyk balsu susijuokiau, kaip iš geros šiuolaikinės komedijos šou!
Ir labai kliuvo vienas dalykas. Aš suprantu, kad kas AŠ tokia, kad kritikuočiau Šekspyrą. Bet ne Šekspyrą kritikuoju. O tiesiog, pamąstymui. Suvokiu, kad tai yra net daugiau nei klasika, kad rašyta labai senais laikais, kad pasakojama apie visiškai kitokius žmones, nei esame mes, tačiau tekstas, kuriame kalbama, kad vyrams negalima rodyti silpnumo, verkti, kalbėti apie savo jausmus? Ir tai yra skaitoma mokykloje, kelintoje, 8 klasėje? Anksčiau? Kai paaugliai yra labiausiai pažeidžiami. O po to verkiame, kad vyrai žudosi. Čia jei apibendrinus. Bet pala – mokykla ugdo. Turi būti diegiamos tam tikros savybės. Aš pilnai suprantu, kad joks vyras neateis pas psichologą, o jam paklausus, kodėl tu bijai rodyti emocijas, atsakys, kad va, taip Šekspyras liepė. Ne, taip tikrai nebus. Bet tie tekstai, kuriuos narstome po kaulelį mokykloje, jie lieka kažkur pasąmonėje. Suvokiu, kad ką tik rašiau apie tai, kaip nereikia per daug nagrinėti to raudono obuolio ant stalo, o pati padariau tą patį...
O be šių dalykų, nuostabi istorija. Klasika. Verta apie ją žinoti. Būti skaičius. Ir suvokti, kad konfliktus geriau spręsti gražiais ir civilizuotais būdais.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥