Tiesą pasakius, niekada nemėgau detektyvų, nes būna daug painiavos, niekada negalima niekuo pasitikėti, o galiausiai viskas labai greitai ir neįtikinamai išaiškinama. Bet šiai knygai buvo tiesiog sunku atsispirti. Vien viršelis, kai į į žiūri, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vaizdas liejasi... ir vėl, taip sutapo, kad dabar knygą skaičiau tuo pat metu, kai veidu ir kūnu teka prakaitas nuo karščio. Nežinau, kuris kurį papildė – ar karštis čia, ar knygoje.
Jane Harper istoriją pradeda gana painiai – po daug metų į Kievarą atvyksta Aronas Falkas, o čia visi jį puikiai prisimena. Ir tikrai svetingai nesutinka. O Aronas atvyksta į laidotuves – miestelyje įvykusi didžiulė nelaimė, jo geras vaikystės draugas iššaudė savo šeimą ir nusišovė pats. Tik deja, sausros iškamuotoje vietovėje gerokai daugiau paslapčių, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir pirmas įspūdis ne visada teisingas. Taip pat, iškeliamos į aikštę ir senos paslaptys bei mirtys. Iš buvusio gerų draugų ketverto gyvi belikę tik du. Ir visi, įtariama, susiję su vieni kitų mirtimis.
Skaitant į akis labiausiai krito ir patiko du dalykai, kurie glaudžiai vienas su kitu susiję. Pirmas – tai smulkmenos ir detalės. Ypač romano pradžioje. Taip skaitai, ir jauti viską. Kiekvieną praskrendančią musę ar karšto oro gūsį. Antras – atmosfera. Būtent ją ir junti daug stipriau tų detalių pagalba. Tokia maža detalė, kaip atnešta viskio stiklinė, su jau patirpusiu ledu, o po kelių minučių pokalbio viskis jau šiltas... įtaigu? Tikrai taip. Esu perskaičiusi nemažai knygų, kuriose kaimas ar miestelis yra paralyžiuojamas vienos ar kitos gamtos stichijos. Čia buvo šis tas naujo. Sausros pagalba viskas sustingsta ir sulėtėja. Tiesiogine ta žodžio prasme.
Kalbant apie patį detektyvą – labai žavėjo ne tiek tas „neoficialus“ policininkų darbas, kiek jo efektyvumas. Jau atrodo randa siūlo galą, ir vėl išsprūsta, tačiau tada tuoj pat imamasi kito. Puikiai aprašytas jų darbo procesas.
Autorė pasakoja apie visus ir daug, tačiau tarsi keliomis perspektyvomis – atsiranda mažos pastraipos, papildančios liudininkų parodymus trumpais papasakojimais, kaip viskas vyko iš tikrųjų, ir tik įrodančiais, kaip mes iš tiesų nepastebime vienas kito, kūno kalbos, neskaitome tarp eilučių. Ir kaip tas pastabumas kartais gali išgelbėti gyvybę...
Yra dalykų, apie kuriuos ir susimąstyti verta. Bet čia nenoriu apie tai kalbėti, kad nesugadinti skaitysiantiems malonumo. Ir tikrai, skaitykite dabar, kai toks oras. Knyga pasirodys labai stipri ir įtikinanti. Be viso to, labai malonus rašymo stilius. Nelengvas, bet malonus.
Leidyklos dovana.
