trečiadienis, spalio 31, 2018

ŠEŠTASIS IŠNYKIMAS - Elizabeth Kolbert

Aš visą gyvenimą viskuo domėjausi, bet paprastai man kildavo tokie klausimai, kokie nekildavo niekam. Jei mokytoja aiškindavo apie karo pretekstus ir priežastis, man nerūpėdavo tie pretekstai ir priežastys – aš norėdavau visų pirma išsiaiškinti kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Jei universitete dėstytoja vos atėjus pradėdavo dėstyti dalyką, aš ganėtinai nekukliai ir net nemandagiai ją stabdydavau – pala pala, ką jūs čia kalbat? Ne nuo to galo pradedat. Jei jau norit apie ką nors papasakoti – supažindinkit mus, suteikit planą, kurį seksime. Turi būti kažkokia sistema. Gal todėl manęs niekada pernelyg nežavėjo biologija – mokslas, kuris yra nestabilus, pernelyg greitai kinta, molekulės skaidosi milisekundžių greičiu, rūšys nyksta kasdien. Kalba taip greit nekinta, gal todėl, esu filologė, o ne biologė, man reikia daugiau laiko viskam „sukramtyti“.

Autorė pasakoja apie mūsų pasaulį ir pateikia faktus bei įvairias istorijas apie pasaulyje vyraujančius pokyčius. Pasak jos, pasaulis kas kelis ar keliasdešimt milijonų metų „persikrauna“ – išnyksta didelė rūšis visų egzistuojančių floros ir faunos atstovų. Vienus išnykimus mes galime lengvai atsekti, dėl kitų dar vis sklando ne tokios jau tvirtos hipotezės.

Nors biologija nėra mano mėgstamiausia sritis, knygą skaityti buvo labai įdomu. Autorė rašo naudodama labiau publicistinį, nei mokslinį stilių, tad buvo progų pasijausti ir protingai, nes va, tą žinojau, o dabar dar prie to žinau ir aną. Viskas gana paprastai paaiškinta. Skaitydama kai kuriuos faktus žymėjausi, braukiausi... gyvūnų pasaulis yra stulbinantis!  Yra varlytės, kurios išgyvena sušalusios į leduką. Neįtikėtina. Arba, ganėtinai nustebino tai, kad Darwin'o mintys apie rūšių išnykimą – išlikimą galbūt nebuvo visiškai jo... o kad jis buvo įkvėptas kitų mokslininkų... na tiesiog, ginčijosi kaip filosofai, mokslas ir draugystė laimėjo.

Šiaip, liūdna. Autorė prieina visai akivaizdžias ir logiškas išvadas... ir tikrai, kai pagalvoji, kur žmogus nekelia kojos, ten gamta žydi visomis įmanomomis spalvomis, rūšys klesti, gyvūnai turi savo sistemas, savo išgyvenimo planus, puikiai dauginanasi, vadovaujasi biologiniais laikrodžiais, mitybos grandinė lieka nesutrikdyda... vis tik pasirodo žmogus, viskas pasikeičia...

Aš niekada nebuvau planetos išsaugojimo entuziastė. Ekologija manęs nedomino, bet paskutiniu metu tikrai stengiuosi nebepirkti maišelių, piktinuosi švaistomu maistu ir kitais dalykais... gal jau laikas nustoti galvoti, kad “po manęs nors  ir tvanas” ir tiesiog labiau mylėti gamtą. Mylėti, tačiau kuo mažiau kištis. Jei jūsų vaikas to nežino, o nežino todėl, nes nežino tėveliai – nukritusio paukščiuko, stirniuko ar šikšnosparnio liesti nereikėtų. JEI jau kažkuris jų guli vidury gatvės, ir jam tikrai gresia pavojus, perneškite, bet nelieskite plikomis rankomis, nes kitaip paukštelio mama savo vaiko nepripažins, kaip ir sterna stirniuko ar panašiai...

Mylėkite gamtą, tačiau laikykitės atstu, visiems taip bus geriau.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥