PRISIEKIU JOS GYVYBE – Sarah Pinborough

Šiemet perskaičiau beveik šimtą knygų. Bet tikėsit ar ne, dar nemažai jų ir numečiau šalin, nes jei būčiau kankinusis, būčiau sugaišusi begales vertingo laiko. Ši knyga pretendavo būti numesta. Lūkesčiai šiai autorei po „Ydingo rato“ buvo nepaprastai dideli. Žinojau, kad tai bus trileriai, trileriai paprastai intriguoja, tu viskuo abejoji, visi veikėjai tau atrodo įtartini, arba kalti, o vėliau paaiškėja, kad viskas yra kiek kitaip.

Liza gyvena su paaugle dukra Eive, turi vieną geriausią draugę. Ji neturi facebook paskyros, nemėgsta fotografuotis. Ji kontoliuoja dukterį ir nepaleidžia jos iš akių. Lizos gyvenimas, atrodytų, visai normalus, kol vieną dieną Eiva išgelbsti skęstantį vaiką ir staiga jos atsiduria laikraščiuose – Liza – jų dėmesio centre. Jos praeitis skaudi, ji – vaikžudė.

Ir viskas. Iki pusės knygos niekas neaišku – nei kada, nei su kuo, nei kaip. Tik vėliau, kažkokiais mistiniais būdais pradeda aiškėti detalės. Tada ir pasidaro labai įdomu. Įtraukia. Norisi skaityti toliau. Ir vis galvojau, kad čia viskas bus kiek kitaip, nei maniau. Ir dėl to visai nesuklydau.

Labai pykstu ant autorės. Taip niekas nedaro. Painumas yra gerai, bet čia iš tiesų buvo: na, skaitysiu toliau, gal bus aišku, bet beveik pusę knygos skaitytoją laikyti tokioje pasimetimo būsenoje, na kodėl? Keistai išvystytas siužetas. Kaip ir aišku, kad ji nuo kažko bėga, slapstosi, tačiau faktai byloja ką kita. Iš tikrųjų, man vienas vienintelis pusės lapo skyrelis knygos viduryje išdavė viską. Ir buvau teisi. Keistokai gavosi – iki knygos vidurio nežinau nieko, o po to kaip kokia ekstrasensė numatau viską ir ateityje ir sudėlioju taškus dėl praeities.

Labai svarbi buvo paauglių įtaka vienas kitam. Čia, šiame romane, tas įtaigumas, mokėjimas naudotis kitais žmonėmis šiurpino. Aš visiškai suprantu, kuomet paaugliai vieni kitus baksnoja „aj, skystalas tu, nepadarysi to ar ano“, nes juk reikia pasirodyti valdingu, mokėti išreikšti savo ego. Bet šiame romane viskas buvo skaudu. Nepaprastai skaudu. Lizos vaikystė man kėle šiurpą, pykau, nervinausi, net visiems, su kuriais tomis dienomis mačiausi, papasakojau ir tiesiog purčiausi nuo pasipiktinimo tais dalykais, kurie vyko romane, tiksliau, Lizos praeityje. Kartojau ir kartosiu – jei neketinate mylėti vaikų, jų, po galais, negimdykite. Nes lepinti vieną, o kitam daryti baisius dalykus nėra normalu... vyrą laikyti aukščiau visko ir užsidengti akis prieš jo vykdomas egzekucijas – nenormalu... galėčiau taip nervintis ir piktintis iki begalybės, tačiau atskleisiu per daug siužeto, o to padaryti nenoriu.

Siutino mane ši knyga. O jei jau sukelia daug emocijų, tai geras ženklas. Duokit jai šansą, nes bent jau pusė knygos nuo beveik vidurio iki beveik pačios pabaigos bus puiki. Motyvų man čia trūko, arba aš kažką praleidau.

MERGAITĖ IR NAKTIS – Guillaume Musso

Oj tu Musso, melagi melagėli, apsukai man galvą... ir kiek visko privertei prisigalvoti, ir kiek daug atspėjau, ir kartu, kiek mažai.

Tomas, po 25 metų grįžta į licėjų, į klasės susitikimą. Organizuojamas didelis renginys, o jis, nemažai pasiekęs, parašęs kelis garsius romanus rašytojas, klasės draugų nematė jau labai seniai. Tačiau grįžti į mokyklą baugoka – jį gąsdina prieš daug metų įvykdytas kraupus nusikaltimas, o kur dar jo tarsi žemėn prasmegusi jaunystės meilė? Tomas ir keli jo draugai bijo jog bus atkapstyti seni kaulai ir to, kad po daugelio metų jiems gali tekti galiausiai sumokėti už įvykdytus darbelius.

Musso greitai pavergia skaitytoją. Kas skaitėte kitus jo romanus (aš tame tarpe) žinote – trumpi skyreliai, ne itin intelektualūs dialogai, bėgo, slėpė, atkapstė, oj ne, vėl kažką atkapstė... na kaip jau kažkada sakiau, Musso man labiau patinka, kai pasirenka savo mistinę kryptį, o ne trilerius. Bet kuriuo atveju, skaityti buvo įdomu. Autorius privyniojęs ir pripainiojęs tiek, kad maža nepasirodys. Ir meilės, ir jaunysčių kvailysčių, ir keršto, ir dar meilės, ir šaudau gaudau buvo! Kiek skaudžių sutapimų... visko su kaupu.

Žinot, skaičiau, ir vis maniau, kad kažkur čia bus kabliukas. Kad bus kokia nors smulkmena, kuri išduos. Ieškojau tų kabliukų, spėliojau, mąsčiau – toks neblogas galvosūkis, kai skaitai ir tarsi dėlionę dėlioji galvoje, bandai aiškintis atmetimo būdu ir panašiai. Ir kai jau viskas paaiškėjo, kai baigiau romaną, galiu ploti Musso atsistojus – aš juo patikėjau. Patikėjau jo motyvais, kuriais vedini juodus darbelius darė veikėjai. Labai mažai trilerių mane įtikina. Bet. Tai, kad įtikino, nesakau ir nerėkiu, kad valio, žiauriai patiko. Gal šįkart ne. Musso yra kaip saldainiukas, kaip šiuo metu itin populiarus serialas – jį perskaitai, kelias dienas pamąstai, pasuki galvą, o po kelių savaičių ar mėnesių vargu, ar sugebėsi atpasakoti siužetą, nebent tik bendrais bruožais. Jis man toks visiškas „guilty pleasure“ – skaitai, skanu, įdomu, puslapiai verčiasi itin greit. O dėl išliekamosios vertės galima diskutuoti ilgai.

Jau ne pirmoje Musso knygoje pastebiu autoriaus meilę muzikai ir kaip jis ją vis įterpia į savo tekstus. Labai įdomu skaityti. Taigi ieškant knygos atsipalaidavimui, kurioje netrūksta įdomaus siužeto su daug veiksmo elementų, Musso yra tas rašytojas, kurio ieškote.

Vėl turiu dėkoti  Baltos lankos.

Ką esate skaitę iš Musso rašytų romanų? Kas patiko labiausiai?

BIČIŲ ISTORIJA - Maja Lunde

Ši knyga buvo mano norimų perskaityti knygų sąraše ilgą laiką... ir vis neprisiversdavau jos susirasti. Išleido Leidykla "Tyto alba" Vandens istoriją, o sužinoję, kad neskaičiau šios – davė iškart abi. Ir dar sakė, kad mano tekstai kunkuliuojantys. Koks gražus žodis! Ir kaip aš vis tik šiam apibūdinimui pritariu. Ir kiek pakunkuliuosiu, nes kas gali būti smagiau.

Knygoje autorė pasakoja tris istorijas, apie tris skirtingas šeimas ir skirtingus laikmečius – darganotus ūkanotus laikus 1852 metų Anglijoje, kur Viljamas pakyla iš ligos patalo vien tam, kad sukurtų įmantrų inkilą. Visai neseniai mes aplenkėme 2007 metus, kur Džordžas augina milijonus bičių, jas dievina, o savo ūkį ketina perleisti sūnui Tomui. Tačiau vieną dieną įvyksta mįslingas įvykis – didžioji dalis bičių iš šimtų avilių tiesiog... dingsta. Ir trečioji – pati kraupiausia istorijos dalis, 2098, Kinija – Tao su savo vyru gyvena ir dirba. Dirba nuolat. Vieną stebuklingai gautą laisvadienį jų sūnelis Veivenas staiga išvežamas į ligoninę – nei kas jam nutiko, nei kur jį išveža, niekas atsakymų Tao ir jos vyrui neteikia.

Kaip, po galais, ši knyga man į rankas pateko tik dabar??? Kaip??? Aš nesu absoliuti distopijų fanė, bet esu skaičiusi ne vieną ir ne dvi. Labai patiko. Buvo baisu, kraupu, vietomis atgrasu. Bet sužavėjo.

Girdėjau, jog Maja Lunde nerašo istorijos, kol neturi susikūrusi tikslaus ir itin tikroviško veikėjo. Šiuo atveju Džordžas ir Tao buvo nuostabūs, įtaigūs, tikri. Skaitydama jutau visus tėvo jausmus vaikui, norą didžiuotis, norą, kad vaikas perimtų vadeles. Ir žinot ką? Žiauriai pykau. Tiesiog viriau viduje. Negaliu pakęsti, kai tėvai už vaikus (ir dar kokius čia vaikus, o studijuojančius universitete žmones) bando nuspręsti. Aš suprantu, kad kai įdedama daug darbo, kai viskas perduodama karta iš kartos – skaudu, kai kažkas nenori to tęsti. Bet. Visur yra tas bet. Ir nors pati dar neturiu vaikų – be proto jaudinausi dėl Tao.

Graudinausi, vos nepradėjau melstis, nes veikėja buvo tokia tikra, tokia nuožmi mama liūtė, kad negali ja nesižavėti. Ir labai norėjau, kad viskas pasibaigtų gerai. Apskritai, visi trys veikėjai darė viską dėl savo vaikų, atrodė, kad griaus sienas, vers kalnus, jei tik reiks... tikri pavyzdžiai. Darantys klaidas, tačiau ir tą pripažįstantys.

Gąsdino mane ta ateitis. Buvo šiurpu skaityti, kaip šiuo metu didžiausius kiekius gyventojų turinti šalis po 80 metų visa išmirusi... plyni laukai. Žmonių vienetai, jie be namų. Tokia kraupi, įtaigi, kartu puikiai parašyta distopija. Viskas susipina, visi trys veikėjai pasakoja tai, ko buvo galima išvengti. Pats didžiausias mūsų planetos priešas esame mes patys, ir tik patys. Su tuo dabar sutiks kiekvienas.

Bitės. Kaip man, nesant didelei gyvūnų fanei, buvo įdomu. Viskas buvo neįkyriai pateikta, nebrukama. Istorijai tiko, viskam buvo savas laikas ir sava vieta. Per bites buvo atskleisti veikėjai – o veikėjai mums papasakojo apie bites.

Galėčiau girti ir girti... ir jau galvojau, va, reikia pradėti rašyti apie metų top 10... bet jei taip ir toliau užbaiginėsiu metus, teks rašyti apie penkioliktuką.

Patiks, kam patiko:

Jose Saramago - Aklumas
https://www.gretabrigita.lt/…/…/george-orwell-1984-ieji.html
ir Gyvulių ūkis, bet ten labiau alegorija...
Margaret Atwood - Tarnaitės pasakojimas
Ray Bradbury - 451 Farenheito
Anthony Burgess - Prisukamas apelsinas

Visus šiuos distopinius romanus skaičiau jau labai seniai ir tikrai rekomenduoju. Gaila, jog tada nuoširdžiai neaprašiau, kai skaičiau.

Gal Jūs galit parekomenduoti dar ką panašaus?

MĖNULIO SESUO – Lucinda Riley

Jeigu tikitės objektyvumo, tai galiu iškart įspėti – čia jo nebus. Pastaruoju metu skaitau gana sudėtingą literatūrą, į rankas buvo pakliuvusios net ir gana mokslinės knygos („Šeštasis išnykimas“, „Gyvenimas be pabaigos“). Ir vis rečiau skaitau ką nors iš Riley repertuaro. Ar Moyes. Ar panašiai. O kartais taip norisi mergaitiškai pasvajoti, paverkti, pasigraudenti... ir minėdama visas šias emocijas tikrai nesakau, kad Riley knygos prastos ar tuščios. Ne ne. Jei giriu knygą, tai tikrai nereiškia, kad ji yra kažkuo geresnė už kitas. Kartais tiesiog knygos priklauso tam tikrai kategorijai – yra trileriai, yra fantastika, yra biografijos... na, labai skirtingi žanrai. O Lucinda rašo tą vadinamą chick-lit. Mergaitišką literatūrą. Sakysit, nėra jokios išliekamosios vertės? Oj, klystat...

Pirmoje dalyje sužinome, kad seserys, visos įvaikintos tėvo Atlanto, yra surankiotos iš įvairių pasaulio vietų. Maja po tėvo Atlanto mirties netrunka sužinoti, kad jos šaknys slypi Rio de Žaneire, Alė vyksta į Norvegiją... Star savo šeimą atranda Anglijoje, kuomet Kelė vyksta į tolimąją Australiją... na o mėnulio seseriai Tigei tenka Ispanija.

Kuomet įdomiausia buvo skaityti apie Kelę, ji man pasirodė artimiausia – meniška siela, jautri, nuoširdi, įsimintina, tai Mėnulio sesuo Tigė buvo visiška jos priešingybė. Dvasinga, mylinti gyvūnus. Na, jei atvirai, su ja radau mažiausiai bendro. BET. Yra nemažas BET. Vieta, kurioje Tigė atranda savo šeimą. Kaip jau minėjau, Ispanijoje, Granadoje, pačių Alhambros rūmų pašonėje. Kas sekėte, ar sekate mano keliones, puikiai žinote, kaip aš myliu Ispaniją ir kiek daug laiko ten praleidau. Ir kiek daug miestų ir miestelių joje esu aplankiusi. Bet nepaisant visų mano nuotykių, Granada vis dar yra mano mylimiausių lankytų miestų trejetuke, tad tik galit įsivaizduoti, kaip man buvo įdomu skaityti šią dalį. Tarsi visi prisiminimai atgimtų...

Man atrodo normalu, kad vienas personažas kartais patinka labiau nei kiti – juk taip pat ir gyvenime visi sutikti žmonės netampa draugais. Ir dėl to niekas nėra blogesnis ar geresnis už kitus. O Kandela man pasirodė ypač egocentriška ir baisi kaip asmenybė. Talentinga, neneigsiu, tačiau kaip žmogus – nehumaniška ir be suvokimo, kad žmonės, bendravimas, šeima ir meilė yra svarbiau už viską. Empatijos ieškoti reikėjo ilgai, ir kaži, ar ją ten rasite.

Knyga kaip visada aprėpia daug – skirtingus žemynus, laikotarpius, labai neįprastus šiandienai veikėjus bei jų pasirinkimus. Tai pagalvokime, jei jų pasirinkimai atrodo keisti šiandien, tai kaip stipriai tai turėjo iškristi iš konteksto tuomet! Kaip keistai ir tragiškai turėjo atrodyti moteris, kuri palieka vaiką ir pasirenka karjerą? Net ir dabar juk tokios yra smerkiamos, net aš esu panašios nuomonės, kad visko turėti negali, o vaikai turi jaustis mylimi. Gal todėl Kandelos ir nemėgau beveik visą romaną, ji mane erzino, pykdė ir graudino ne vieną kartą.

Visą romaną labai džiaugiausi dėl Tigės atradimų, jaučiau, kad taip ir lemta. Žavėjausi jos nuojautomis ir tuo dvasingumu, apie kurį buvo vis pabrėžiama praeitose dalyse. Prieš skaitydama bei žinodama, kad Tigė labai myli gyvūnus, labai bijojau, kad tik knygoje nebūtų labai daug kalbama apie katiniukus ir šuniukus ir kažkaip apsidžiaugiau pamačiusi, kad nebuvo. Užtat paslaptingasis gyvūnas įnešė daug šurmulio, paslapties, o pagalvojus, gal net buvo šio to simbolis?

Knygą skaityti buvo labai įdomu – daug sužinojau apie Ispaniją, romus, Andalūziją ir jų kultūrą. Žavėjo ir flamenko tradicijos bei istorijos perkėlimas į pietų Ameriką. Kam patinka Riley – net neabejoju, ši knyga sužavės. Bent jau man asmeniškai Kelės istorija patiko kiek labiau, bet šiai jaučiu daug daugiau sentimentų.

BEVEIDĖS AUKOS – Stefan Ahnhem

Šikart viskas gavosi labai įdomiai. Mane labai viliojusios knygos, kurias paskutinius kartus parsinešiau, aikčioti neprivertė. Bet tos, kurios domino, tačiau buvau nusiteikusi: kas bus, tas – pritrenkė. Taip nutiko su šiuo detektyvu.

Fabianas Riskas nutaria gelbėti šeimą – iš itin aktyvaus detektyvo darbo Stokholme nutaria grįžti į savo gimtąjį miestelį, kur, tikėtina, bus ramesnis darbas, mažiau įtampos, pagerės santykiai su žmona. O tam, kad būtų mažiau streso atsikrausčius, Riskas planuoja ir kelias savaites paatostogauti, tačiau žinot, kaip sako, kažkas planuoja, o kažkas... vos atvykus ant Risko durų slenksčio išdygsta jo viršininkė. Miesteyje įvykdyta kraupi žmogžudystė – nužudytas mokyklos dailidė. O baisiausia tai, kad prie jo rasta klasės nuotrauka su užbrauktu nužudytojo veidu. Blogiausia tai, kad toje pačioje klasėje mokėsi ir Riskas...

Šios knygos kertinis akmuo – patyčios. Patikėkit, romano siužeto tai neatskleis, kas žudikas (-ai) – neišduos, tačiau aš vis tiek noriu apie tai bent jau užsiminti, nors ir pačiai labai sunku. Fabianas, aiškindamasis kas žiauriai nužudė jo buvusį moksladraugį, prisimena ir tai, kodėl kažkas galėtų norėti nužudytojo mirties. Radus antrą lavoną, Risko nuojauta tik pasitvirtina. Atrodo, viskas logiška – praėjus daug metų po mokyklos baigimo, kažkas tebejaučia nuoskaudą ir nusprendžia atkeršyti. Skaitai, ir tuo įtiki, nes susiduri su daugiau veikėjų, kurie mokėsi toje pačioje klasėje, kas kelis skyrelius yra tarsi dienoraštis, kuriame vaikas pasakoja apie patiriamas patyčias... na viskas tiesiog gula į savo vietas puslapis po puslapio... o ir visi prisiminimai, kuriuos skaitant buvo šlykštu, skaudu, sunku – jei būtų filmas, prisidengčiau akis ir nežiūrėčiau...

Tačiau neapsigaukite, nes romanas jus apgaus ne kartą ir ne du – autorius puikiai susukęs siužetą. Kelis kartus net aiktelėjau, kad oj, aš jau maniau, kad čia viskas aišku. O pasirodo, autorius vėl visus apgavo.

Kuomet šiek tiek bijojau tų 600 puslapių apimties, o pradžia pasirodė kiek ištęsta, tai persilaužus per pirmąjį trečdalį romano jau nebesugebėjau jo padėti šalin. Jaučiausi, tarsi žiūrėčiau puikų serialą – serija po serijos, o kiekviena jų baigdavosi vis didesniu klaustuku. Paskutinius šimtą puslapių skaičiau labai susijaudinusi, širdis spurdėjo, labai norėjau, kad viskas gerai pasibaigtų, kad nenukentėtų daugiau žmonių, kad laimėtų teisybė. O epilogas tiesiog pribaigė. Likau išsižiojusi tiesiogine ta žodžio prasme. Šiemet perskaičiau gal apie dešimt detektyvų – trilerių. Šis be jokių išimčių buvo pats geriausias.

LIEPSNOJANČIOS SMEGENYS. Mano beprotybės mėnuo – Susannah Cahalan

Viskas būna gerai, iki kol nebebūna. Iki tos dienos, kai nebesijauti gerai – tik nesupranti kodėl. Savijauta tokia, tarsi tavo kūnas nebėra tavo kūnas. Staiga nebevaldai savo jo dalių, pradedi kalbėti bet ką, pats to sąmoningai nesuvokdamas. Kai tau atrodo, kad visi tave stebi, seka, apgaudinėja – tave tiesiog apima paranoja... kai gydytojai yra pasimetę, patys tarpusavy nesutaria ar net lažinasi dėl tavo diagnozės, o galiausiai pasiūlo lengviausią variantą – psichiatrinė. Būtent tokie dalykai dėjosi vos 24 metų Susannah Cahalan gyvenime.

Kadangi tai nėra visiškai grožinė literatūra, o labiau publicistika, apžvelgsiu per pliusus ir minusus, nes taip ir man bus paprasčiau, ir jums, jei planuojate skaityti, nes tokiu būdu atskleisiu mažiau siužeto:

+ Visų pirma, tai labai patiko, jog viskas parašyta iš autorės perspektyvos. Bet dėl to memuarai nėra šimtu procentų tikslūs – na kaip galima tikėti žmogumi, kurio smegenys buvo pažeistos, o jis pats netiki savimi ir savo prisiminimais?

+ Puikiai panaudota ir medžiaga iš tėvų dienoraščių ar vaizdo įrašų tam, kad aprašyti sunkiausius epizodus.

+ Patiko tai, kad visa knyga tarsi padalinta į tris dalis – Susannah prieš rimtai susergant – pats blogiausias etapas/atkrytis/beprotybės mėnuo ir trečia dalis po visko; nemanau, kad gadinu malonumą, nes jei viskas būtų baigęsi blogai, tikriausiai nebūtų memuarų, ar ne? Bet net ir žinant, kad Susannah buvo viena iš nedaugelio, kuriems pavyko išsikapstyti, knygą buvo nepaprastai įdomu skaityti.

+ Viskas gana išsamiai paaiškinta. Žurnalistinis išsilavinimas ir patirtis autorei čia tikrai pagelbėjo. Bet kuriuo atveju, man geriau suprasti knygą padėjo metų metus žiūrimas Grey‘s Anatomy, iš ten atsiminiau daugelį terminų ar procedūrų, tad skaityti buvo paprasčiau ir įdomiau. Bet...

- Kai sakau, kad didelė dalis terminologijos ir procedūrų paaiškinta, nemaža dalis ir palikta skaitytojui susižvejoti pačiam. Ar susiieškoti. Kartais trūko tų pačių išnašų puslapio apačioje ar knygos pabaigoje.

- Dar kartais nervino ir tai, kad buvo daug pasikartojimų. Aš suprantu, kad čia buvo tarsi medicininis detektyvas, kad viskas buvo aiškinamasi, detalės peržvelgiamos ne kartą ir ne du, tačiau kai kurios situacijos jau pradėjo varginti.

Vis tik negaliu palikti emocinės šios knygos dalies ramybėje.

Jei pagalvojus, man ko gero skaudžiau buvo skaityti apie jos šeimą. Apie tėvą, kuris viską ypač sunkiai išgyveno. Apie mamą, kuri buvo užsidėjusi tam tikrą kaukę. O geriausia dalis buvo jos vaikinas. Juk be galo jauni žmonės, o jis jos nepaliko. Kai visi galvojo, kad ji tiesiog išprotėjo. Kai gydytojai niekaip nerado priežasties, kodėl tokia jauna mergina gęsta tiesiog akyse... jis liko šalia, niekur nebėgo. Ir be vaikino žavėjausi visa šeima, kuri, nors ir šiaip išdraskyta (tėvai išsiskyrę) tačiau susivienijo dėl Susannah kaip niekad.  Ir taip skaudu, kai pagalvoji, kad haliucinacijas pameni geriau ir ryškiau, nei tai, kas vyko iš tiesų. Siaubinga gyventi su liga, kurios diagnozės nė nežinai.

Jei blogai jaučiatės ir juntat, kad kažkas ne taip, eikit pas gydytojus. Užkniskit juos, lįskit į akis tol, kol pradės dirbti savo darbą. Visi nusipelnome gyventi.

                                                                                             

PAKRANTĖS MEDŽIAI – Karen White

Ar žinote, ką reiškia, kai už 250km nuo jūsų siautėja uraganas, ir jei kartais sugalvotų pakeisti kryptį, jus pasiektų per šiek tiek daugiau nei valandą. Sinoptikai to nežada, bet ar visada gamta prognozuojama? Kai pernai Hiustone siautėjo uraganas Harvis, būtent tuo metu buvau Austine, kur tuo metu siautė neišpasakyto stiprumo audra – prisimenu, kaip važiavau į pasimatymą, o visur aplink išvartyti medžiai ir nulaužtos šakos...

Kadangi su drauge gyvenome keturioliktame aukšte – bijojome atsidaryti balkono duris, o pagalvojus apie tai, kad reiktų skristi lėktuvu, nupurtydavo. Tiesą pasakius, skristi turėjome. O kai internete tikrinantis oro uostų situaciją, pamatėme, jog pusė Teksaso skrydžių atšaukta - meldėmės, kad uraganas nepasiektų to lygio, jog ir mūsiškis patektų į tą atšauktųjų sąrašą. Dieną prieš mums išskrendant į Salt Lake City – uraganas Harvis susilpnėjo ir pavirto tropine audra. Šis uraganas pagal padarytą žalą yra lyginamas su Katrina. Būtent apie Katrinos paliktus pėdsakus yra šis romanas.

Džulija gyvena gana ramų gyvenimą New York‘e su drauge Monika. Monika staiga miršta ir palieka Džulijai daugiau klausimų nei atsakymų kartu su keistu moters portretu, savo sūnumi Bo bei namo raktais, kuris yra toli nuo Didžiojo obuolio – Luizianoje, prie Meksikos įlankos įsikūrusiame Naujajame Orleane. Džulija susirenka daiktus ir išvažiuoja ieškoti Monikos senelės bei aiškintis situacijos. Atvykus paaiškėja, kad ne tik Džulija turi savo demonų, tačiau visas miestas dar vis atsigaudinėja po Katrinos, prasiautusios prieš penkerius metus, o namas, kurio raktus ji turi, ne tik kad jai priklauso tik pusiau, bet ir yra visiškai sugriautas... po daug svarstymų, Džulija nusprendžia namą, su Monikos brolio pagalba, atstatyti.

Aš visada galvodavau, kodėl vis tik žmonės gyvena tuose regionuose, kur nuolat tyko pavojai. 1969 – uraganas Kamilė, 2005 – Katrina, 2017 – Harvis... arba jei keliausime šiauriau – tornadai. Vakarinė pakrantė – žemės drebėjimai. Kodėl žmonės ten lieka? Kodėl nesikrauna daiktų ir nekeliauja kažkur, kur netyko visiškai neprognozuojami pavojai? O labiausiai stebina ne tai, kodėl jie nebėga, bet kodėl praūžus Kamilei, viską vėl atstatinėja, lyg nieko nebūtų buvę, o tada smogia Katrina, ir vėl viską atstatinėja. Toks tarsi užburtas ratas... nežinau, ar ryžčiausi po tragedijos vėl viską pradėti iš naujo... toks jausmas, kad norėtųsi dingti kuo toliau. Pagalvojus iš kitos pusės – galbūt žmonės dėl to ir nepalieka tų vietų, nes visi yra suvienyti tos nelaimės. Visi tarsi geriau vieni kitus supranta, tad visiems kartu lengviau gyventi ir stotis ant kojų kartu.

Be pamąstymų apie uraganus, man vis tik patiko ir tai, kaip viskas buvo susukta autorės – visos šeimos paslaptys, kaltės jausmas ir žaidimas juo... santykiai tarp brolių, santykiai tarp seserų... ir tos pačios meilės čia netrūko. Buvo visko, pakankamai sluoksnių, kad mane prikaustytų ir nepaleistų. Romanas nemažos apimties, tad jei skaitytojas užtruks ilgiau, manau būtų sudėtinga atsiminti kas ten kaip ir su kuo... vardų daug, viskas dviem skirtingais laikotarpiais ir net ne visai dviem, gal dar ir daugiau, tikrai painu. O šiaip atradimas, nes kaip jau daug kartų minėjau, labai myliu Lucindą Riley, tai man pasirodė labai panašu, tik geriau – kalba literatūriškesnė, gražiau išreikštos mintys. Tikrai puiki pažintis ir tiesiog nekantrauju perskaityti ir kitas autorės knygas.

STEBUKLAS – Emma Donoghue

Kai gavau paskutinius knygų lauknešėlius, labai spirgėjau dėl kai kurių iš jų. „Stebuklas“ tikrai nebuvo viena iš tų spirgėjimo priežasčių. Vos pradėjusi skaityti, supratau, kad knyga savo tamsumu ir nestandartiniu siužetu itin primena dvi jau neseniai skaitytas knygas, tačiau mane įtraukė... o įtraukė taip, jog vakare pradėjus, negalėjau jos padėti į šoną iki keturių ryto, kol neišsiaiškinau, kame ten šuo buvo pakastas. Intrigą Emma Donoghue išlaikė gal net geriau nei knygoje „Kambarys“.

Devynioliktojo amžiaus vidurys. Į centrinę Airiją atkeliauja jauna slaugė Libė. Ir atkeliauja ne be priežasties – iš pačios Anglijos ir iš po Florence Nightingale skverno ją išsikviečia tirti neįprasto atvejo: jau keturis mėnesius vienuolikmetė Ana nevalgo. Neima nė kąsnio į burną. Ypač religinga jos šeima ir aplinkui esantys kunigai nusprendžia sušaukti komitetą, mergaitę stebėti. Tam ir pasitelkiama į pagalbą Libė ir viena vienuolė. Skaitydama pati vis spėliojau, kaip čia viskas yra iš tikrųjų. Žinau, kad žmogaus kūnas gali daug. Bet pagal jokius fiziologinius rodiklius tikrai neišgyventų keturių mėnesių vien su trimis šaukšteliais vandens per dieną, tad skaitydama buvau lygiai taip pat skeptiškai nusiteikusi, kaip ir Libė.

Eilinį kartą atsivertusi tokio tipo knygą baisėjausi. Baisėjausi gyvenimo sąlygomis, baisėjausi žmonių tamsumu, baisėjausi kova tarp mokslo ir religijos... o labiausiai gąsdino bažnyčios įtaka viskam. Labai baugino tas visų pasitikėjimas „daktaru“, kuris nieko nedaro. Baugino tai, kad visi matė, absoliučiai visi, ir suprato... tik viskam, kas buvo daroma ar nedaroma čia buvo daug gilesni motyvai ir priežastys.

Romano atomazga mane pritrenkė. Gal kažko panašaus giliai pasąmonėje ir tikėjausi... jaučiau. Bet tai tikrai nepalengvino to sunkumo širdyje... jei man reikėtų rinktis tarp mirusių ir gyvųjų garbės, manau nė nekiltų klausimas...

Puiki istorija. Labai džiaugiausi pabaiga, nors ji gal ir nėra visiškai teisinga, bet aš džiaugiausi. Gerbiu pagrindinę veikėją Libę, žavėjausi ja nuo pat romano pradžios. Jaučiuosi labai maloniai nustebusi ir tikrai galiu pasakyti, jog ši knyga pateks į mano geriausių knygų dešimtuką, kurias skaičiau šiemet. Paguodė tai, kad ši istorija netikra. Nepaguodė – tokių atvejų buvo ne vienas ir ne du...

Patiks tiems, kam patiko:

http://www.gretabrigita.lt/2017/10/gerieji-zmones-hannah-kent.html

http://www.gretabrigita.lt/2018/09/esekso-slibinas-sarah-perry.html

MUZIKA ILZEI BRAUCHMAN – Rachel Joyce

Jūs tik pažiūrėkite į viršelį. Turiu kaip maža mergytė pasidžiaugti šiomis zefyrinimės pastelėmis, prieš pradėdama kalbėti apie patį romaną. Aaaa, kaip puiku, kad Baltos Lankos leidimui pasirinko būtent šio viršelio variantą. Fantastika.

Jei kas nors man duotų knygą apie kompozitorius ir sakytų – va, skaityk – ko gero į žmogų pasižiūrėčiau keistu žvilgsniu. Nors man visada būna įdomus menininkų gyvenimas (nes būna pakankamai intriguojantis), dažniausiai tam renkuosi dailininkus ar kitokio plauko kūrėjus nei muzikantus. Nežinau kodėl, gal todėl, kad muzika neužima didelės vietos mano gyvenime? O, pati tą ko gero pirmą kartą sau pasakiau! Nepaisant to, knyga sužavėjo. Bet apie viską nuo pradžių.

1988 metai. Neįvardintame Anglijos mieste Frankas verčiasi plokštelių prekyba Vienybės gatvėje. Šalia jo muzikinės parduotuvėlės įsikūręs tatuiruočių salonas, laidotuvių paslaugos, suvenyrų parduotuvėle, valdoma buvusio kunigo bei kepykla. Pasakoju vien tam, kad įsivaizduotumėt, kokia fauna veikia romane. Absoliučiai fantastiški veikėjai! Staiga vieną dieną prie Franko parduovės lango nualpsta Ilzė Brauchman. Jos niekas nepažįsta, o ir mergina nėra labai kalbi... po kelių keistų susitikimų Ilzė paprašo Franko, kad jis jai papasakotų apie muziką... ir tada istorija pasidaro ypač įdomi.

Vienybės gatvė, puikus gatvės pavadinimas, esu visiškai tikra, autorės parinktas neatsitiktinai. Labiausiai stebino Franko gebėjimas parinkti žmonėms plokšteles. Ir toks aklumas šalia esantiems... ir ta jo baimė išlipti iš komforto zonos... dabar, kai pagalvoju, daug daugiau čia visko buvo, nei iš pat pradžių man pasirodė. Ne tik formavosi Ilzės bei Franko santykiai, bet ir buvo išbandoma visos Vienybės gavės vienybė; taip pat išmėginama ir Franko valia ir užsispyrimas.

“- Kartą išgirdęs “Beata viscera”, daugiau niekada nepamirši. Tai tik vieno žmogaus balsas, bet atrodo, tarsi būtum atsisėdęs paukščiui ant nugaros. Vos tik užgieda, tu jau skrendi. Pakyla aukštyn ir sminga žemyn, o paskui taip aukštai kyla, jog virsti taškeliu danguje. Tačiau užsimerkęs ir garsiai įsiklausęs, visą laiką jautiesi saugus. Tik pasiklausęs “Beata viscera” supratau, kad žmonės gali būti labai gražūs. Kas kartą pamačiusi paukštį, apie tai pagalvosi.”

https://www.youtube.com/watch?v=J0KX_Wr_kAo

Paklausykit, būtinai su ausinėmis, kaip rekomendavo Frankas, kad girdėtumėt lietų... net nemėgstu tokios muzikos, o kažkodėl šios negaliu atsiklausyt... kūrinys, parašytas prieš 800 metų. O taip pat gražiai skamba ir šiandien...

Labai graži knyga. Tikriausiai paprastas apibūdinimas čia tiks labiausiai. Graži knyga apie paprastus žmones, su savo skauduliais, savo bagažu, bet gyvenančius toliau muzikos pagalba. Pabaiga mane suerzino, nesakau, kad nesidžiaugiau dėl holivudinių posūkių, tačiau vis tiek suerzino... Nusiteikit saldžiai pabaigai, kuri gal ne visai man derinosi prie likusio siužeto... bet...

Patiks kam patiko:

http://www.gretabrigita.lt/…/tabakininkas-robert-seethaler.…

https://www.gretabrigita.lt/…/miniatiuristas-jessie-burton_…

Tracy Chevalier – Mergina su perlo auskaru