Šikart
viskas gavosi labai įdomiai. Mane labai viliojusios knygos, kurias paskutinius
kartus parsinešiau, aikčioti neprivertė. Bet tos, kurios domino, tačiau buvau
nusiteikusi: kas bus, tas – pritrenkė. Taip nutiko su šiuo detektyvu.
Fabianas
Riskas nutaria gelbėti šeimą – iš itin aktyvaus detektyvo darbo Stokholme
nutaria grįžti į savo gimtąjį miestelį, kur, tikėtina, bus ramesnis darbas,
mažiau įtampos, pagerės santykiai su žmona. O tam, kad būtų mažiau streso
atsikrausčius, Riskas planuoja ir kelias savaites paatostogauti, tačiau žinot,
kaip sako, kažkas planuoja, o kažkas... vos atvykus ant Risko durų slenksčio
išdygsta jo viršininkė. Miesteyje įvykdyta kraupi žmogžudystė – nužudytas
mokyklos dailidė. O baisiausia tai, kad prie jo rasta klasės nuotrauka su
užbrauktu nužudytojo veidu. Blogiausia tai, kad toje pačioje klasėje mokėsi ir
Riskas...
Šios
knygos kertinis akmuo – patyčios. Patikėkit, romano siužeto tai neatskleis, kas
žudikas (-ai) – neišduos, tačiau aš vis tiek noriu apie tai bent jau užsiminti,
nors ir pačiai labai sunku. Fabianas, aiškindamasis kas žiauriai nužudė jo
buvusį moksladraugį, prisimena ir tai, kodėl kažkas galėtų norėti nužudytojo
mirties. Radus antrą lavoną, Risko nuojauta tik pasitvirtina. Atrodo, viskas
logiška – praėjus daug metų po mokyklos baigimo, kažkas tebejaučia nuoskaudą ir
nusprendžia atkeršyti. Skaitai, ir tuo įtiki, nes susiduri su daugiau veikėjų,
kurie mokėsi toje pačioje klasėje, kas kelis skyrelius yra tarsi dienoraštis,
kuriame vaikas pasakoja apie patiriamas patyčias... na viskas tiesiog gula į
savo vietas puslapis po puslapio... o ir visi prisiminimai, kuriuos skaitant
buvo šlykštu, skaudu, sunku – jei būtų filmas, prisidengčiau akis ir
nežiūrėčiau...
Tačiau
neapsigaukite, nes romanas jus apgaus ne kartą ir ne du – autorius puikiai
susukęs siužetą. Kelis kartus net aiktelėjau, kad oj, aš jau maniau, kad čia
viskas aišku. O pasirodo, autorius vėl visus apgavo.
Kuomet
šiek tiek bijojau tų 600 puslapių apimties, o pradžia pasirodė kiek ištęsta,
tai persilaužus per pirmąjį trečdalį romano jau nebesugebėjau jo padėti šalin.
Jaučiausi, tarsi žiūrėčiau puikų serialą – serija po serijos, o kiekviena jų
baigdavosi vis didesniu klaustuku. Paskutinius šimtą puslapių skaičiau labai
susijaudinusi, širdis spurdėjo, labai norėjau, kad viskas gerai pasibaigtų, kad
nenukentėtų daugiau žmonių, kad laimėtų teisybė. O epilogas tiesiog pribaigė.
Likau išsižiojusi tiesiogine ta žodžio prasme. Šiemet perskaičiau gal apie
dešimt detektyvų – trilerių. Šis be jokių išimčių buvo pats geriausias.
Leidyklos dovana.
